Šekspyro Hamletas taip pat nevyniojo žodžių į vatą, sakydamas Ofelijai: „Girdėjau viską apie jus, moteris, taip pat ir jūsų kosmetiką. Dievas duoda jums vieną veidą, tačiau jūs ant jo nusipiešiate kitą“.
Paklauskite grupės moterų, kodėl jos dažosi ir sulauksite begalę atsakymų. Vienos sakys, kad dėl to jos labiau pasitiki savimi, kad jos be makiažo nesijaučia „užbaigtos“; kitos gi sakys, kad joms patinka eksperimentuoti su išvaizda ir spalvomis, kaip saviraiškos būdu; trečios, kad tai teikia malonumą, yra tam tikras teatrinis elementas, kuris leidžia išbandyti skirtingus personažus ir skirtingą estetiką.
„Dvidešimt metų atidirbusi makiažo meistre galiu gana užtikrintai pasakyti, kad moterys dažosi dėl savęs, – teigia Lisa Eldridge, parašiusi knygą „Face Paint: The Story of Makeup“. – Makiažas moters gyvenime gali atlikti daugybę skirtingų vaidmenų. Egzistuoja žaismingas ir kūrybingas aspektas – kas nesimėgauja šepetėlio sukiojimu dažų paletėje? Tada dar yra pasitikėjimo stiprinimo aspektas – kodėl neuždengus milžiniškos raudonos dėmės ant jūsų nosies, jeigu galite tai padaryti? Galiausiai, egzistuoja karo išsidažymo ir tribalizmo elementas. Dėl makiažo galite jaustis labiau pasirengusi ir galinga susidurti su bet kokia situacija“.
Vis dėlto, jeigu yra moterų ir merginų, kurios vaikšto su makiažu grynai dėl savęs, yra ir tokių, kurios dažosi dėl suvokiamos naudos iš kitų, arba kurios jaučiasi taip, tarsi be makiažo yra nepriimtinos. Makiažas gali būti kaukė, už kurios slepiatės ir kuri paruošia jus susidūrimui su pasauliu, arba kažkas, ką naudojate kaip ginklą partneriui patraukti, įbauginti, nustebinti ar sužavėti.
Tai gali būti religinių ir kultūrinių ritualų dalis arba būdas save sutapatinti su kokia nors subkultūra. Jis gali užmaskuoti jūsų nesaugumą ir būti naudojamas siekiant išryškinti tai, kas jums patinka labiausiai.
Makiažas mūsų visuomenėje toks paplitęs, kad be jo pasirodžiusi moteris kai kuriais atvejais suvokiama kaip tam tikras pareiškimas. Puikus to pavyzdys – „asmenukė be makiažo“. Arba, įžymios moterys atsiduria leidinio „Daily Mail“ gėdos skiltyje po tokiomis antraštėmis kaip „46 metų Jennifer Lopez išdrįso pasirodyti be makiažo“.
Turbūt šioje vietoje būtų naudingiau klausti ne „Kodėl moterys dažosi?“, o „Kodėl moterys dažosi, kai dauguma vyrų to nedaro?“ Kai kurioms feministėms atsakant į šį klausimą paprasčiausiai užtenka išmurmėti „patriarchatas“. Žinoma, dailiosios lyties atstovės nuo mažų dienų sulaukia žinučių, kurios ragina manyti, kad viena pirminių mūsų funkcijų yra būti gražiai ir taip patraukti vyrus.
Pasižiūrėkite į mažoms mergaitėms skirtus žurnalus ir pamatysite, kad prie jų dažnai būna pridėtos nemokamos dovanėlės – lūpų blizgis ar nagų lakas. Tėvai perka savo dukroms keistas bekūnes lėles, kurių galvas dažydamos mergaitės gali praktikuotis.
Disnėjaus princesės, į kurias tiek daug mažų mergaičių nori lygiuotis, dažnai vaizduojamos su ryškiu akių kontūru, blakstienų tušu paryškintomis akimis ir akių šešėliais, taip pat tobulai nupieštais antakiais. Atsižvelgiant į tai, kaip stipriai makiažas suvokiamas kaip puošmena siekiant pritraukti partnerį, brukti tai jaunoms mergaitėms, be abejo, yra daugiau nei keista.
Evoliucijos psichologai mano, kad kaip su daugybe kitų dalykų, makiažas išliko dėl sekso. Moterys paprastai turi tamsesnes akis ir ryškesnes lūpas nei vyrai, o makiažas šiuos lyčių skirtumus tik paryškina. Be to, pageidautinos savybės, kurių vyras ieško moteryje – dažniausiai tai susiję su reprodukciniu pasirengimu – paryškinamos būtent makiažu. Grožio idealai įvairiose kultūrose skiriasi, tačiau egzistuoja tam tikri universalūs patrauklumo požymiai.
Veido simetrija ir net odos atspalvis byloja apie gerą sveikatą, o jaunystė reiškia vaisingumą. Tuo tarpu putlios lūpos ar rausvi skruostai reiškia seksualinį susijaudinimą, todėl jūsų ryškiai raudonas lūpdažis ir rožiniai skaistalai atsitiktiniam vyrui bare gali duoti pasąmonės signalą, kad jūs esate pasirengusi aistringai nakčiai.
Moterims skirtų žurnalų skaitytojai bus susipažinę su tuo, kaip evoliucijos psichologija išnaudojama kosmetikai parduoti. Čia galite rasti straipsnį, kuriame teigiama, kad tamsiai raudonas lūpdažis naudojamas tam, kad moters lūpos primintų kraujo priplūdusias lytines lūpas. O jeigu jums tai nepriimtina, jūs visada galite savo veido odą padaryti panašia į kūdikio, kad patrauktumėte vyrus – tai dažnas motyvas blizgių žurnalų puslapiuose, o prekės ženklas „Maybelline“ net siūlo prekių liniją „Baby Skin“ (angl. kūdikio oda).
Kad galėtų parduoti savo produktus, kosmetikos kompanijos dažnai pasikliauna moterų nesaugumo jausmu, kuris buvo įteigtas metų metus žiniasklaidoje eksploatuojant fizinio tobulumo vaizdus. Moterims vėl ir vėl kalama, kad kosmetika padės paslėpti nepageidaujamus trūkumus ir negražiai atrodančias dėmes. Daugelis moterų kasmet išleidžia šimtais kosmetikai, ne mažiau laiko jos skiria nerimavimui dėl to, kaip atrodo.
Naomi Wolf knygoje „The Beauty Myth“ teigiama, kad grožio industrija egzistuoja tam, kad kontroliuotų moterų kartą emancipacijos procese. Siekiant fizinio tobulumo, laikykite mus neramias, laikykite mus alkanas, laikykite mus akylas, ir mes būsime suvaldytos – toks argumentas pateikiamas minėtoje knygoje.
Labai anksti moterims visuomenėje pradedamas kalti žinojimas, kad natūralaus grožio nepakanka. Dažytis mergaitės pradeda dar paauglystėje, nes jos galvoja, pavyzdžiui, kad strazdanos ant skruostų atrodo bjauriai. Tada mergaitėms atrodo, kad tų strazdanų užmaskavimas leidžia geriau jaustis, suteikia daugiau patrauklumo ir labiau priartina prie tos „idealios“ merginos, kokia patinka vaikinams. Tai trunka tol, kol jos įgauna pasitikėjimo savimi, pamato, kad būna labai įvairaus grožio moterų ir tuomet jos supranta, kad tos strazdanos nėra tokios jau baisios.
Kai jums pateikiama grožio vizija yra daugiausiai vienalytė, labai natūralu, kad jūs griebiatės makiažo, siekdamos neišsiskirti iš visų kitų. Tačiau kaip dažnai nutinka su moteriškumo atributais, atsiduriate tarp kūjo ir priekalo. Tyrimų rezultatai nuolat mums kartoja, kad vyrus labiau traukia moterys, kurios dažosi. Taip jos raginamos siekti nenatūraliai natūralaus grožio. Šią situaciją puikiai apibūdina nemirtingi Calvino Kleino žodžiai: „Geriausia yra atrodyti natūraliai, tačiau tam reikia, kad natūraliai atrodytų makiažas“. Ačiū, Calvinai.
Žinoma, aukščiau minėtas Plautusas, be abejo, nežinojo, kad per daug druskos – o tai suprantama, mat Senovės Romoje šaldytuvų nebuvo – gali būti blogas dalykas. Pernai metais Bangoro universitete ir Aberdyno universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad ir vyrams, ir moterims patraukliausios atrodo tos dailiosios lyties atstovės, kurios pasidažiusios šiek tiek, bet ne per daug.
Kaip teigia tyrimo autoriai, „šie rezultatai rodo, kad patrauklumo su kosmetika suvokimas yra pliuralistinio nemokšiškumo forma, kai moterys pritaiko savo kosmetikos preferencijas prie netikslaus kitų preferencijų suvokimo“. Apie tyrimo rezultatus paskelbęs leidinys „The Atlantic“ suskubo pažymėti, kad „išvados buvo padarytos Bangore, mažyčiame Velso kaimelyje, kur grožio standartai greičiausiai skiriasi nuo Pekino, Berlyno ar Baton Ružo grožio standartų“.
Taigi, galbūt kalbant apie makiažą, mes tampame blogiausiomis priešėmis pačios sau, manydamos, kad pasaulis nori matyti mus tokias ir ne kitokias, kai iš tikrųjų esame geros tokios, kokios esame. Tad kodėl moterys dažosi? Galima sakyti, kad tame yra žiupsnelis patriarchato, šiek tiek sekso, diletantiškos pramogos ir viską apgaubia sukietėjęs neracionalaus nesaugumo sluoksnis.
