Grožis, išvertus ir apibrėžus iš anglų kalbos, „išreiškia savybes, kurias mūsų protas priima su malonumu ir jas išaukština“ (Webster’s Dictionary). Grožis yra labai subtili sąvoka, todėl tai, kas vieno žmogaus protui suteikia malonumą, gali kito protui siųsti nemalonius signalus. Būtent dėl šios priežasties, per ištisus dešimtmečius buvo bandoma nusakyti, kas yra tas grožis, skelbia thebeautybiz.com.
Tai pirmasis straipsnis, kuris susikoncentruos ties grožio sąvoka skirtingais istoriniais laikotarpiais. Pirmoji stotelė šioje įdomioje kelionėje – Senovės Egiptas, kadangi būtent egiptiečiai skyrė daug dėmesio moterų kosmetikai. Daugelis turbūt net nesusimąsto, kad įvairūs aliejai, kvepalai ir makiažas tuo laikotarpiu buvo naudojami ne vien tik dėl estetinio grožio. Šios priemonės padėdavo kovoti su karštu ir sausu klimatu, dykuma ir kepinančia saule.
Pirmieji Senovės Egipto gyventojai be galo rimtai žiūrėjo į kasdienes grožio procedūras, kadangi turėjo tam tikrus įsitikinimus, susijusius su kasdieniu grožio režimu. Pavyzdžiui, didelis kiekis plaukų kai kuriose kūno vietose reiškė apsileidimą ir nešvarą. Dėl šios priežasties vyrai retai kada nešiodavo ūsus ar barzdą. Jie mėgdavo kiekvieną dieną švariai nusiskusti. Tas pats įsitikinimas galiodavo ir kalbant apie krūtinės plaukus ir netgi kojas. Daugelis skusdavosi savo galvas ir vietoj to nešiodavo perukus, nors dažniausiai tai įvykdavo per įvairias ceremonijas.
Egiptietės, pavyzdžiui, prostitutės, šokėjos ir kai kurios tarnaitės taip pat depiliuodavo rankas, kojas ar intymias vietas. Prostitutės ir kito tipo linksmintojos dėvėdavo ypatingai aptemptus drabužius ir trumpus sijonus, todėl plaukų šalinimas nuo viso kūno buvo labai svarbus. Visiškam plaukų pašalinimui užtikrinti, egiptietės iš pradžių išsitepdavo kremu kūną, kuris minkštino odą, o vėliau plaukelius pešiodavo arba naudodavo kitus įmantresnius įrankius.
Plačiai naudojami aliejai bei kremai užkirsdavo kelią sausai, saulės nudegintai odai. Šios priemonės odą paversdavo švelnia bei minkšta. Kremai ir aliejai buvo ypač reikalingi darbininkams, todėl kartais jiems buvo atlyginama šiomis priemonėmis arba bent jau dalį atlyginimo sudarė šio tipo kosmetika.
Prakaito kvapo netoleravo
Kūno higiena buvo be galo svarbi abejoms lytims. Prakaito kvapas buvo visiškai netoleruojamas. Štai dėl ko egiptiečiai garsėjo kvepalų ir įvairių aromatų gamyba. Ankstyvajame senovės Egipto laikotarpyje moterys naudodavo valomąją kūno pastą iš sodos su natrio bikarbonatu. Vėliau ši pasta ištobulėjo iki muilo, kuris buvo atvežamas į Egiptą ir visaip tobulinamas. Prausimosi procedūra buvo tarsi ritualas, ypač moterims.
Egiptiečiai naudojo daug įvairių mišinių, kurie tarnavo grožiui ir sveikatai. Dažnai naudojami krokodilo ekskrementai purvo voniose, anot egiptiečių, stangrindavo ir švelnindavo odą. Pienas ir medus taip pat buvo plačiai naudojami, nes šie produktai palieka odą švelnią ir lygią. Veido kaukės, daromos iš skruzdžių kiaušinėlių ir veido dažų, šalindavo išsiplėtusias veido poras ir šviesindavo veido odą. Sviesto ir miežių mišinys maskuodavo veido dėmeles ir spuogelius. Kreidos ir aliejaus mišinys buvo naudojamas kaip valomoji veido priemonė, kuri puikiai pašalindavo ryškų makiažą.
Dėl to, kad egiptiečiai kruopščiai valydavo odą ir nuo jos šalindavo nepageidaujamus plaukelius, raminamieji balzamai buvo ypač reikalingi. Šios priemonės padėdavo ne tik nuraminti odą, bet ir lygindavo randus bei įvairius odos įbrėžimus. Be to, šie balzamai minkštino veido odą ir lygindavo raukšles. Alyvuogių, sezamo ir migdolo aliejai po visų procedūrų buvo įtrinami į odą. Dažniausiai šie aliejai kvepėdavo smilkalais, mira, čiobreliais, mairūnais, rozmarinais, ramunėlėmis, pipirmėtėmis, kedru, alaviju arba rožėmis.
Aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės mėgdavo nešioti perukus arba prisiauginti plaukus ar įvairias sruogeles. Nepaisant socialinio sluoksnio ir skirtingų plaukų priežiūros galimybių, natūralūs stori ir ilgi plaukai buvo labiausiai vertinami. Kai kurie turtingųjų perukai buvo gaminami iš natūralių plaukų, na o prastesni – iš žmonių ir arklių plaukų, palmių lapų, šiaudų, avies vilnos ir daržovių pluošto mišinio.
Moterų perukai buvo skirti pabrėžti moterų seksualumą ir, žinoma, buvo kur kas ilgesni bei sudėtingesni nei vyriški perukai. Moteriški perukai buvo sudaryti iš trijų dalių. Vieną dalį sudarė plaukai, siekiantys moters nugarą, o kitas dvi – plaukai, kurie siekė moters krūtinę. Moterys dažnai dažydavo plaukus, mėgdavo juos pakvėpinti. Dažniausiai moterys tapdavo šviesiaplaukėmis, mėgdavo plaukus net pabalinti ar suteikti auksinį atspalvį, tačiau juodos ir tamsiai mėlynos spalvos perukai buvo labiausiai vertinami visame Egipte. Šukuosenos dažniausiai būdavo įmantrios ir reikalaudavo be galo daug segtukų, kad šukuosena laikytųsi tvirtai. Plaukų šukos ir įvairūs papuošalai dažnai puošdavo egiptiečių šukuosenas. Kilmingieji dažnai nešiodavo įmantrius galvos apdangalus, kurie būdavo papuošti retais brangakmeniais, tuo tarpu karaliai ir karalienės tiesiog užsidėdavo karūnas.
Buvo ir vyrų makiažas
Aukšto rango moterys ir vyrai beveik visada būdavo su tam tikru makiažu. Be abejo, vyrų makiažas buvo kur kas švelnesnis ir natūralesnis. Egiptiečiai plačiai žinomi visame pasaulyje dėl specifinio makiažo, o ypač – dėl akių makiažo, kuris prasidėdavo nuo antakių ir baigdavos ties nosimi. Daugelis net nežino, kad akių makiažas ne tik tarnavo grožiui, bet buvo naudojamas dėl kur kas praktiškesnių priežasčių. Makiažo sudedamosios dalys pasižymėjo antibakterinėmis savybėmis ir sugebėdavo atbaidyti įkyrias museles. Naudojamos spalvos padėdavo apsisaugoti nuo kaitrios Egipto saulės.
Pačios populiariausios makiažo spalvos buvo žalia, juoda ir tamsiai mėlyna. Juodos spalvos akių apvedimai buvo išgaunami iš juodų akių šešėlių. Šie akių šešėliai buvo gaminami iš grafito, žinomo kaip galenitas. Šešėliai įgaudavo ryškesnę spalvą maišant juos su suodžiais. Žaliai spalvai išgauti naudojamas brangakmenis malachitas, o mėlynai – brangakmenis lazuritas. Ingredientai buvo suskaldomi ir susmulkinami, o vėliau užpilami vandeniu arba sakais. Gauta masė buvo patogi naudoti ir tepti ant odos su mediniais, žalvariniais, stikliniais ar vulkaninio stiklo įrankiais.
Egiptiečiams akių makiažo technikos buvo negana. Daugelis moterų mėgdavo šviesinti savo odą ir užmaskuoti odos defektus veido pudra, kuri buvo gaminama iš kreidos ar švino baltalo. Egiptietės taip pat dažydavo skruostikaulius ir ryškindavo lūpas su ochros dažais. Dauguma egiptiečių nagams suteikdavo atspalvį pasitelkiant į pagalbą avies taukus arba kraują, taip pat chna dažus.
Tatuiruotės iš chna dažų buvo laikomos erotiškumo simboliu. Tatuiruotės dažniausiai puošdavo šokėjų, muzikančių, patarnautojų ir prostitučių kūnus. Šios klasės atstovės mėgdavo išsipiešti įvairias kūno vietas, bet labiausiai krūtinę, šlaunis, rankas ir liemenį.
Egiptiečiai buvo patenkinti seksualumu spinduliuojančiais savo kūnais. Vyrams būdavo įprasta nešioti sijonus. Moterys nešiodavo aptemptus, išryškinančius figūrą drabužius. Medžiagos buvo lengvos ir švelnios, o daugelis apdarų buvo paprasti, bet elegantiški. Lininiai ir medvilniniai audiniai plačiai naudojami su gyvūnų kailiais ar oda. Drabužiai buvo susegami įvairiomis sagėmis bei sagtimis.
Laikui bėgant ir plėtojantis tarptautinei prekybai, drabužiai įgavo spalvingumo, įmantrumo bei įstabaus grožio dekoracijų. Klostės ir kutai pagyvino sijonus ir sukneles. Gražiai krintančios mantijos tarnavo kaip apatinis drabužis. Medžiagos dažnai būdavo dažomos ir dekoruojamos ranka. Tokios tipo audiniai buvo ypač mėgstami kilmingųjų. Moteriška avalynė beveik nesiskyrė nuo vyriškos. Tai buvo sandalų tipo batai su odiniais dirželiais. Be to, egiptiečiai ne tik įtrindavo kvapnius aliejus į odą, bet ir mėgdavo jais pakvėpinti drabužius.
Iš visko galime spręsti, kad egiptiečiai ne tik puoselėjo nuostabią kultūrą ir istoriją, tačiau ir išvystė kosmetikos, kvepalų bei drabužių industrijas. Senovės Egipto kultūra daug prisidėjo prie dabartinės grožio sampratos.
