Aleksandras Vasiljevas entuziastingai pasakoja apie Egipto papuošalus ir šiuolaikinius drabužius, samprotauja apie garsių dizainerių likimus arba menininkų, kurių daugumą pats pažinojo, gyvenimą ir mirtį.

Įvairiu laiku parašyti straipsniai parinkti ir pritaikyti šiandienos skaitytojams, o humoras ir vaiskus, atpažįstamas kalbos tonas pradžiugins daugybę Aleksandro Vasiljevo gerbėjų.

DELFI skelbia leidyklos „Sofoklis“ 2014 m. išleistos Aleksandro Vasiljevo knygos „Mados likimai“ ištraukas.

KOJINIŲ KARALYSTĖ

Kartu su XIX amžiaus pradžia iškeliauja nebūtin daugelis vyrų ir moterų praeities aksesuarų – vieni, nes nepatogūs, kiti – nes brangūs ir sunkiai pagaminami, treti – nes nepraktiški… Moterų kojines, negrįžtamai pasitraukusias praeitin, priskirčiau paskutinei kategorijai – juk jos ėmė merdėti jau praeito amžiaus septintąjį dešimtmetį atsiradus pėdkelnėms!

O kojinės atsirado kartu su krikščionybe, prieš du tūkstančius metų, ir gyvavo Bizantijoje. Jos buvo spalvotos – vilnonės ir šilkinės, mezgamos virbalais. Koptų gyvenviečių iškasenose Egipto šiaurėje buvo rasta ir raštuotų kojinių.

Ankstyvaisiais viduramžiais kojinės iš Konstantinopolio paplito ir barbariškoje Europoje. Tai buvo kasdienės kojinės, ne aristokratų privilegija. Aišku, jos labai skyrėsi tankiu ir spalvomis – bet absoliučiai visi vyrai viduramžiais mūvėjo kojines ir rišo jas virvelėmis prie žemai nuleistų diržų, kuriais baigdavosi jų apatinių striukelių priedurai.

Apie mezgimą mašina tada niekas nenutuokė ir buvo mezgama rankomis. XIV–XV amžiais ypač buvo madinga mūvėti kojines dviejų skirtingų spalvų. Šitas pomėgis labai išplito Renesanso epochos Italijoje.

Anglų Raiščio ordinas gimė 1348 metų balandžio 23 dieną tiesiog per karaliaus Eduardo III balių, kai šokių metu ant grindų nukrito išsiuvinėtas mėlynas grafienės Solsberry kojaraištis, ir tai sukėlė didžiulį juoką susirinkusiesiems. Kad išvengtų pajuokos, karalius pakėlė jį ir užsimovė ant rankovės tardamas: „Nešlovė tam, kuris apie tai pagalvos!“

Manoma, kad pirmoji kojinių mezgimo mašina buvo išrasta Anglijoje XVI amžiaus pabaigoje, o jos autorius buvo filosofijos magistras Williamas Lee. Sprendžiant iš karalienės Elžbietos Tudor epochos portretų kojinės buvo šilkinės, tankios ir visada spalvotos. Ypač prabangios ir nepigios buvo auksiniais ir sidabriniais siūlais išsiuvinėtomis blauzdomis.

Dekadentiškas Prancūzijos karalius Henrikas III pirmenybę teikė šilkinėms rausvoms kojinėms, bet apie jokią kūno spalvą niekas nė nebuvo girdėjęs. Damos būtinai naudojosi kojaraiščiais, jie būdavo puošniai išsiuvinėti, minkšti ir pikantiški. XVII amžiaus Paryžius tapo prabangos sostine ir daugelio mados gerbėjų Meka.

Jei moterų kojinės visada buvo paslaptingai paslėptos po ilgais apatiniais sijonais, vyrų, atvirkščiai, buvo matomos. Pavyzdžiui, Prancūzijos Karalius Saulė – Liudvikas XIV labai mėgo raudonas šilkines kojines, jas dėvėjo kartu su batais aukšta raudona pakulne, bet buvo labai nepatenkintas savo blauzdų forma. Tad jam buvo sukurtos pagalvėlės iš vatos ir šilko, pririšamos ant nuogos kojos po kojine – kad koja įgautų elegantiškesnį siluetą.

Švelnesnių spalvų mada atsirado tik XVIII amžiuje. Vyrai ėmė mūvėti baltas kojines kartu su kiulotais, o damos – įvairių švelnių pastelinių spalvų kojines: alyvų, žydrų, žiogelio spalvų ir „išgąsdintos nimfos šlaunies spalvos“.

Prie to dar radosi mezginių įsiuvai ant blauzdų ir strėlikės. Ypač elegantiškas kojines mūvėjo markizė de Pompadour ir grafienė du Barry, pikantiškiausios Prancūzijos rokoko epochos damos.

Prancūzų revoliucija smarkiai pakeitė madą ir atsirado dryžuotų liaudiškų kojinių iš medvilnės bei vilnos paklausa. Vis dėlto senovėje moterų kojinės aukščiau kelių nekilo, o toliau buvo vien tik pikantiškumas!

Ant galantiškojo amžiaus kojaraiščių išsiuvinėdavo net sakinius ir šūkius. Štai keletas jų: „Jeigu jūs pakilote taip aukštai, galite pakilti dar aukščiau!“ Arba: „Geras medžiotojas, – išsiuvinėta ant dešiniojo kojaraiščio, – žino, kur gyvena zuikučiai!“ – baigiama ant kairiojo! Pikantiškumas visur kur!

Napoleono epochoje, kai moterų suknelės būdavo balto muslino ir pusiau permatomos, atsirado pirmieji žmogaus kūno spalvos šilkinio trikotažo kombinezonai, nukopijuoti nuo cirkininkų aprangos.

Viktorijos epocha damoms padovanojo puošnius apatinius pantalonus iki kelių ir tai pakeitė požiūrį į kojines – jos pasidarė puritoniškesnės ir mažiau permatomos. Kojararaiščiai kartais būdavo siuvinėjami karoliukais, įamžinamos atmintinos datos. Bet dažniausiai kojaraiščiai dabinti mezginiais. Pirmosios gumutės iš kaučiuko atsirado XIX amžiaus penktąjį dešimtmetį, ligi tol naudotos susuktos vario spyruoklės, jas įsiūdavo į tymo įsiuvus. Coco Chanel tėvas pardavinėjo kojines ir puskojines turgavietėse.

XIX amžiaus pabaigoje į madą grįžo pasteliniai „neurasteniški“ tonai, tad kojines vėl, kaip ir XVIII amžiuje, ėmė megzti spalvotas. Lūžis įvyko Diagilevo Rusų baleto sezonų metu, kai praeito amžiaus pirmąjį dešimtmetį tapo madingos ryškios spalvos – ėmė derinti batelių spalvą prie kojinių, pavyzdžiui, vieno atspalvio violetiniai šilkiniai bateliai ir kojinės, oranžiniai bateliai ir kojinės. Mėlynos kojinės laikytos nuobodžių ir išsilavinusių moterų lemties ženklu, juodos – našlių ir kurtizanių…

Tada atsirado pirmosios gracijos su guminėmis kilpelėmis ilgoms kojinėms, tai pasidarė ypač madinga po Pirmojo pasaulinio karo, kai būdavo apnuoginamos kojos, kai į madą įėjo įdegis ir šilkinės kūno spalvos fildeperso kojinės, kurias dėvėjo garsiosios kabareto vengrų artistės seserys Dolli. Tuomet pasidarė madingos ir tinklinės kojinės.

Gerai žinomos Amerikos Didžiosios depresijos epochos kino žvaigždės Mae West tinklinės kojinės su originaliais kojaraiščiais. Ant dešiniojo gana aukštai užkelto aktorės raiščio buvo išsiuvinėtas žodis Christmas, o ant kairiojo – New Year. Išeidama į sceną su tamsia siuvinėta gracija, ji publikai siūlydavo „nepamiršti pas ją užsukti tarp dviejų švenčių“.

Sovietų Sąjungos Stalino epochoje tik nedaugelis privilegijuotų moterų galėjo turėti šilkinių kojinių, mat buvo brangios ir netvirtos. Kojines nuolatos reikėjo adyti ant stiklinių ar medinių grybelių, rinkti akutes, sekti, kad užpakalinė siūlė būtų tiesi. Moteriškų kojinių problemai SSRS skirti net du Holivudo filmai – jų įrašų dabar galima nusipirkti Maskvoje.

Tai Ninočka su Greta Garbo ir Šilkinės kojinės su Cyd Charrise – jos atliko pagrindinius vaidmenis. Abu filmai nepaprastai juokingi, tad verta visiems pažiūrėti. Gyvenime viskas buvo kur kas liūdniau: mano mamos pusseserę sušaudė už tai, kad praeito amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį jai iš Niujorko atsiuntė banderolę su šilkinėmis kojinėmis. Menki juokai – ryšiai su užsieniu!

1938 metais pradėta dėvėti nailonines kojines, bet netrukus prasidėjo karas, ir jų nusipirkti galėta tik juodojoje rinkoje. Moterys kojas dažė arbatžolių užpilu, o galinę siūlę piešdavo antakių pieštuku. Varguoliai sumanumo nestokoja!

Pasibaigus karui, kojinėms – kaproninėms ir nailoninėms, su siūle ir be siūlės, – nors buvo labai dailios ir tvirtos (žinoma atvejų, kai moterys būdavo pasmaugiamos nailoninėmis kojinėmis), atėjo galas.

Amerikietiškos pėdkelnės, kontraceptinės tabletės ir mini sijonėliai, atsiradę beveik vienu metu, tapo mirties nuosprendžiu kojinėms – jas ėmė pamažu primiršti. Mūsų laikais yra daug kojinių su gumelėmis iš elastinių mezginių imitacijų, ir tai tam tikrais atvejais labai pikantiška. Bet taip, kaip anksčiau, kojinės daugiau neklestės.