Leidyklos „Sofoklis“ išleista knyga yra Prada visatos tyrinėjimas, pasakojimas apie tai, kaip iškilo bendrovė, virtusi prekės ženklu ir įtakingu vardu, kaip nepaprastai sparčiai išaugo ir nepaliauja augti toliau; kokia sėkmė ant mados pakylų lydėjo šią raidą, kokias naujas meno erdves ši kompanija sukūrė, kokius komercinės futuristinės architektūros iššūkius įveikė, kokiose kvapą gniaužiančiose buriavimo dvikovose dalyvavo.

Tai visata, kurioje sutinki garsius vardus iš verslo, kino, finansinių viršūnių, meno, architektūros, meno kritikos ir, suprantama, mados pasaulio. Jie visi užkopia ant scenos it neįkainojamos vertės pagrindinių herojų porininkai. Na, o du pagrindiniai istorijos veikėjai – Miuccia Prada ir Patrizio Bertelli? Jie, suprantama, nuo scenos nė nenulipa.

Tačiau nekalbant apie visa, ką, suvienijus talentus bei įgūdžius, šiems dviem pavyko sukurti, jie keliauja per knygą, pasakojančią kiekvieno jų savą istoriją, ataustą jų prielankumais, aistromis ir silpnybėmis. Mūsų herojai daug kuo – pirmiausia tokiomis skirtingomis savo asmenybėmis – primena du iš romano puslapių nužengusius veikėjus.

Ši knyga sužavės skaitytoją net vien paties mados fenomeno aptartimi, bet ir sodriais pasakojimais bei užkulisių istorijomis, kurios, dar nė karto negirdėtos, niekur nepagarsintos, taps intriguojančiais dviejų žmonių gyvenimo įvykių apmatais ir ataudais.

GIAN LUIGI PARACCHINI

PRADA gyvenimas

1977 metų birželio 10 diena, penktadienis. Data, kai pildosi lemtis. Anglijoje verda ginčai ir kaupiasi abejonės dėl vieningosios Europos planų. Šveicarija ir Lichtenšteinas ginčijasi dėl to, kurioje šalyje mažiausi mokesčiai. Italijoje dar nepradėjęs transliuoti trečiasis RAI tinklas jau virtęs nemenka problema. Turint galvoje, kokios aktualios šios problemos išlikusios iki mūsų dienų, ta birželio diena lemtingai įėjo į istoriją kaip daugelio reikšmingų dalykų gimimo data.

Milano mieste šiek tiek prieš vienuoliktą ryto jauna dama, pasipuošusi kremine šilko palaidinuke ir Yves’o Saint Laurent’o čigoniško stiliaus sijonu, įsispyrusi į medpadžius su odiniais dirželiais per kulkšnis, išeina iš savo šeimos parduotuvės ir patraukia į Milano prekybos mugę, kur vyksta MIPEL, tarptautinė odos gaminių paroda.

Ji eina apžiūrėti stendo, kuriame, kaip jai pranešė, turėtų pamatyti odines rankines, įtartinai primenančias tas, kurios puikuojasi jos šeimos parduotuvės vitrinose.

Ar kažkas sumanė kopijuoti jų rankines? Virš stendo užrašas Sir Robert, ir tikrai demonstruojamos prekės atrodo tokios pažįstamos, jog moteris sunerimsta.

Mandagią susirūpinusią damą pasveikina jaunas vyras juoda vešlių plaukų kupeta, tamsiai mėlynu kostiumu ir baltais išeiginiais marškiniais. Jo veide smalsi išraiška, elgesy vos justi lengva pašaipėlė.

Pereira tvirtina – ne Antonio Tabucchi knygos tokiu pat pavadinimu herojus, o žinoma mokslininkė astrologė Emma Pereira, – kad kai Tauras susitinka su Avinu Saulei keliaujant per Dvynių žvaigždyną (jei abu, Tauras ir Avinas, gimę Mėnuliui esant Dvynių valdose), o jų Venera visiškai suderinama, galima drąsiai tvirtinti, kad gims šis tas ypatinga, ir ne tik emocijų srityje.

Tik nė vienas iš pat pradžių to žinoti dar negalėjo.

Jaunoji dama, Miuccia Prada, buvo dvidešimt devynerių metų amžiaus.
Jaunasis vyriškis, Patrizio Bertelli, buvo trisdešimt vienerių.
Bet per tą pirmąjį gana nesmagų susitikimą – mergina pati sau pamanė, kad jis pasipūtęs, o ji vyriškiui pasirodė kupina pasididžiavimo (ir vienas, ir kitas buvo visiškai teisūs) – jau užgimė keista ir ypatinga alchemija poros, kuriai buvo skirta parašyti reikšmingą mados istorijos skyrių.

Tai buvo dviejų skirtingų ir išmintingų protų, dviejų nepaprastų savimonių ir dviejų neeilinių nosių susitikimas.
Neeilinių visomis prasmėmis.

„Didelė ir puošni nosis, – rašė Artemidoras Daldianas 200 m. po Kristaus, – rodo puikų charakterį. Tokia nosis reiškia aštrų protą, apdairumą, gebėjimą iš anksto apgalvoti ir bendradarbiavimą su iškiliais asmenimis, talentą kurti aplink save palankiausią atmosferą, nešančią ir sėkmę.“ Ir tai tikra tiesa.

Nosis simbolizuoja sugebėjimą išuostinėti, kas nauja, aistrą lenktyniauti, troškimą aplenkti kitus. Tai, kad ne visi susitikimai baigiasi maloniai, kaip tik ir yra žaidimo dalis.

Šiaip ar taip, tas pirmasis abipusiškai įtarus, kvočiantis, ne itin draugiškas pasikeitimas žvilgsniais, – be jokio sentimentalumo, – yra dalelė didesnės ir painesnės dėlionės, kuri, prasidėjusi nuo kelių odinių rankinių, vienądien pavirs neaprėpiamu ir įvairialypiu gyvenimo stiliaus ir mados fenomenu.

Abu gimę po Dvynių ženklu. Po Prada prekės ženklu. Kokia prasme? Visų pirma jie sukūrė drabužių stilių, kuris formomis, apimtimis, detalėmis ir parinktais audiniais, o ypač po visu tuo slypinčia konceptualia filosofija, yra neginčytinai unikalus, su niekuo nepalyginamas.

Vieniems gali patikti, kitiems gal ir ne.

Tačiau jei kalbėtume apie naujoviškumo laipsnį, provokuojantį nusiteikimą ginčytis su įprastu estetiniu skoniu (šie siekiniai ypač brangūs Miucciai Pradai), – visus šiuos nuopelnus kažin ar kas įstengtų paneigti.

Tad išvaizda tapo stiliumi ir pagaliau mados reiškiniu iš dalies ir dėl to, kad kompanija su gausiomis investicijomis įžengė į tokias tarsi nesusijusias, tačiau jų veiklą papildančias sritis kaip menas, mokslo tyrimai, architektūros dizainas bei kultūra plačiąja prasme.

Trumpai apibūdinant, kaip tik tokie ir yra Prados ir Bertelli poros asmeniniai malonumai bei interesai; jiems talkina nepaprastai didelės konsultantų, menininkų ir dizainerių pajėgos, ir kiekvienas jų savo srityje kalba avangardo ir konceptualaus meno kalba.
Nesuklysime pasakę, kad būtent avangardizmas ir konceptualumas yra svarbiausia Prada produktų ypatybė.

O atlygis už visas šias pastangas įgauna kūrybiškos ir įtaigiai vaizduotę žadinančios prekės ženklo tapatybės formą, bylojančią intelektualiam elitui suprantama kalba.

Foto: AP/Scanpix

Kitaip tariant, pasakyk man, kaip rengiesi, ir aš tau pasakysiu, ar tu protingas.

„Naujausiame Domus žurnalo numeryje režisierius, architektas ir dizaineris Flavio Albanese rašė: „Pradėję nuo Georgo Simmelio ir pasiekę iki pat Rolando Bartheso, mes svarstėme, kas iš tiesų yra toji mada. Sakykime, jog tai sukaupta idėjų ir tendencijų visuma, veikianti gyvensenų formulavimą ar modifikaciją. Tuomet prieš mus visu akivaizdumu iškyla faktas, kad šiandien Prada įkūnija visavertį mados ir gyvensenos fenomeną. Ir aš kalbu toli gražu ne apie madą siauriausia prasme, nes šis aspektas tokiame kontekste man mažiausiai įdomus. Taip, sutinku, kad ji, Miuccia Prada, su kairuoliško išsilavinimo asmenų akylumu pastebėjo neeilinius talentus bei sugebėjo įžvelgti, kas šioje visuomenėje primiršta, vartotojų vertybių suvokimą pasitelkdama kaip neigiamą polių ir tuo pat metu sėkmingai apsispręsdama gaminti vartotojams įtinkančius produktus.“

Simbolizmas, mintis, naujovė – tai pripažinta kasdienė Prada duona, jos filosofija, kilmė, augimo bei teisingos krypties pasirinkimo principas.

Mados namų Yves Saint Laurent kūrybinis direktorius Stefano Pilati, dirbęs ir Prada, – iš pradžių audinių tyrimo srityje, vėliau dizainerio padėjėju, – pripažino: „Mados pasaulyje tai viena iš nedaugelio puikiai ateitį numatančių kūrėjų grupė, sugebanti iš tiesų sužadinti vaizduotę, nes jiems už nugaros – tvirtos mąstytojų pajėgos, kurios suteikia energijos, skatinančios kurti ir nuolat atnaujinti kūrybinį mąstymą. Tai Prados ir Bertelli bendro darbo vaisius, o kūrybinio smalsumo ir įvairovės prasme jie tapo pionieriais ir kitose – vaizduojamojo meno, komunikacijų – srityse, ištisoje išraiškos formų įvairovėje, šitaip išsiugdydami tvirtą šiuolaikinio identiteto jausmą.“

Tačiau grįžkime prie pirmojo jų susitikimo tą kūrybingą, tegul dar konceptualiai ir nepaženklintą dieną, 1977 metų birželio 10-ąją.