Nors ir tiesa, kad Kinija atstovauja beprecedentę verslo galimybę, tačiau G. Armanio ryšys su Japonija yra kur kas gilesnis ir labiau emocionalus. Jis finansiškai rėmė UNESCO stipendijų programą, kuria siekta padėti cunamio aukų vaikams. „Armani Prive“ kolekcijos pristatymu jis norėjo parodyti savo paramą labiau asmeniniu būdu.
Viso to rezultatas – pribloškianti žmogaus ir šalies simbiozė. Japonijos vizualinės ikonos – nuo skėčių iki vyšnių žiedų – buvo nuspėjamai perteiktos raštuose ir taip pat nuspėjamai buvo pristatyti į japonišką juosmens juostą „obi“ panašūs diržai bei origamio lankstinukus primenančios klostės. Tačiau atrodė tarsi G. Armani stengėsi pavaizduoti tiek naują Japoniją, tiek senąsias jos tradicijas, nes būta užuominų apie Rei Kawakubo originalų radikalizmą vyrams pasiūtose kelnėse, sluoksniuotoje, prailgintoje karaliaus Edwardo laikų stiliaus linijoje, tokiose keistose detalėse kaip dvigubas švarko rankogalis ir ypač visoje asimetrijoje.
Atkreipkite dėmesį į vienos rankovės švarką, ant juodo bolero švarkelio kabantį vientisą gėlėmis pieštą krepšį ar įstrižą rėžį, kuris perpus padalino velvetinę suknelę, atskleisdamas pieštą vidinę dalį. Ir matant, kad esame prie naujovės slenksčio, futuristinius kolekcijos elementus – sutvirtintas liemenes, kurios kaip skydai dengė torsą – galime vėlgi priskirti Japonijai. Ar šios kietos liemenės skirtos apsaugai?
Šių drabužių – ir jų įkvėpimo – drama tiesiogine to žodžio prasme derėjo su Philipo Treacy „kepurių“ origamio architektūra. Jos pabrėžė struktūruotą G. Armanio mados natūrą, kuri čia buvo sąmoningai pristatyta juodų patentuotos odos liemenių pavidalu ir nutolimu nuo jo „paruoštų dėvėti“ aprangos detalių. Iš tiesų, stebina tai, kad tokiame savo karjeros etape esantis vyras veržiasi link šalies, kuri jam yra neištirta. Tačiau jo kelią apšvietė tokie kūriniai, kaip pasirodymo uždarymui parinktas spindintis vakaro apvalkalas, apsiuvinėtas tūkstančiais mandarino spalvos dekoratyvinių karoliukų.
