Pasakykit atvirai, kas labiau patinka: kurti drabužius suaugusiesiems ar vaikams?
Žmogų sutinka pagal drabužius ir... prisimena pagal drabužius. Todėl sakyti, kad tai tik daiktai, dengiantys mūsų kūną, negalima. Drabužiai – mūsų dalis, išduodanti charakterio ypatumus, pomėgius, gyvenimo būdą. Deja, ne visi tėvai suvokia, kokie jie svarbūs auklėjant vaikus.
Kurti suaugusiesiems ir vaikams – skirtingi dalykai. Suaugusiųjų poreikiai labiau paklūsta mados tendencijoms, galima labiau pasireikšti modeliuojant drabužį, parenkant ir derinant įvairesnius audinius. Tiesa, kūrybos polėkį kartais apriboja žmogaus darbo sąlygos, jo statusas.
Negaliu sakyti, kad kurti vaikams paprasčiau: kaskart ieškai ko nors naujo, kiekvieną drabužį turi padaryti kitaip – vaikai tai pastebi. Galbūt todėl dizainerių, kuriančių vaikams, yra labai mažai.
Vaikiškos kolekcijos kūrimas – tikras iššūkis, reikia pasistengti, kad sumanymai ir idėjos neatsikartotų. Tačiau vaikai man dovanoja beribę laisvę, galimybę žaisti, fantazuoti, kurti stebuklingų pasakų istorijas – bet kuris drabužis turi savo pasakojimą. Negaliu likti abejinga vaikų nuoširdumui, jie savyje nemoka slėpti jausmų – dėkingi ir laimingi šokinėja iš džiaugsmo.
Kas paskatino atsigręžti į vaikus?
Vaikai! Baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume rūbų modeliavimą, kitaip nei daugelis, nusprendžiau atidirbti pagal paskyrimą Anykščiuose, buitiniame kombinate. Greitai ištekėjau, sugrįžau į Kauną ir įstojau į Dailės akademiją studijuoti tekstilės. Visą laiką sukausi darbuose, siuvau drabužius Vokietijos firmai, tad 1993-iaisiais išėjusi motinystės atostogų negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. 1994 metais Dalios Teišerskytės madų ir poezijos teatras organizavo pirmą madų šou – nusprendžiau dalyvauti, sukūriau šešiolikos modelių kolekciją suaugusiesiems.
1997-ųjų sausį gimė jaunėlis, birželį Nidoje vykusiame „Auksinių kopų“ madų festivalyje pristačiau savo pirmą vaikišką, žuvytėmis marginto audinio įkvėptą kolekciją „Aš pagausiu auksinę žuvelę“. Nors tuomet pirmosios vietos negavau, drabužėliai visiems labai patiko. Mane susirado Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Ukmergės mados teatrai, vaikų estrados studijos „Svajonių gija“, „Tu ir aš“.
Dabar apdovanojimus ir diplomus sunku suskaičiuoti, o kiek kolekcijų vaikams iš viso esate sukūrusi?
Oi, jau net ir nežinau. Bus sunku suskaičiuoti – daug! Vienais metais jų sukūriau net dvylika! Kai įsisuku, sunku sustoti: dar nebaigiau vienos, galvoje jau ramybės neduoda kita ir dar kita, atsiranda vis naujų sumanymų ir, laimė, norinčių mano drabužiais pasipuošti vaikų kolektyvų.
L.Brundzos nuotr.
Kuo išskirtinis Jūsų stilius?
Beprotiškai daug rankų darbo, skirtingų faktūrų, tekstūrų, margumo, ypatingą dėmesį skiriu apdailai, aksesuarams, derinu audinius. Negaliu atiduoti tik drabužio – turiu sukurti tobulą įvaizdį kartu su galvos apdangalu, rankine, bateliais, pėdkelnėmis ir kt.
Ar tiesa, kad kurti vaikams sunku?
Lietuvoje kol kas neegzistuoja tokia samprata kaip vaikų mada, o štai užsienyje garsiausi suaugusiųjų mados namai kuria kolekcijas skirtingo amžiaus vaikams.
Kurti vaikams nėra paprasta: jų kūnas neturi konkrečių formų, pats drabužis – mažas, mados tendencijos ne visada jam dera, galbūt todėl tėvai įsitikinę, kad jis turi ir pigiai kainuoti. Tačiau sukurti drabužį vaikui, padaryti jį įdomų, gražų yra kur kas sunkiau, nei pasiūti klasikinį kostiumėlį moteriai: reikia sugalvoti modelį, parinkti natūralius, spalvingus audinius, paplušėti kuriant akcentus, apdailą – ji itin reikšminga vaikų aprangai.
Daugelis mamų kažkodėl įsitikinusios, kad vaikas turi atrodyti tik tvarkingai, juolab kad sparčiai jam augant ieškoti naujų drabužių kartais tenka kelis kartus per metus, o jie juk nėra labai pigūs. Bet kodėl mama, pamačiusi gražią rankinę, ar tėtis – prabangesnę meškerę, skuba įsigyti, nors namuose – visa jų kolekcija?..
Graži apranga vaikui labai svarbi. Ji padeda įveikti kompleksus, paauglystėje dažnai atsirandantį nevisavertiškumo jausmą, palengvina bendravimo su bendraamžiais sunkumus, auklėja, moko skirti, kas gražu, kas dera, o kas ne.
Sakoma, kad parduotuvėje praleistas laikas iššvaistytas tuščiai. Netiesa. Protinga mama jį panaudos aiškindama atžalai, kas jai tinka pagal amžių ir figūrą, kaip reikia rengtis laisvalaikiu ir išskirtinę gyvenimo dieną. Svarbu ir tai, kaip ji tai padarys: pamokymų dukra ar sūnus mažai klausys, tad reikia žaisti pagal jų taisykles, surasti naujų bendravimo būdų.
Tėvai dažnai nesupranta savo vaikų...
Pagrindinė tėvų klaida: savo neįgyvendintų svajonių primetimas atžaloms. Mes verčiame juos lankyti muzikos pamokas, kai jie nori sportuoti, arba raginame aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje, kai jiems geriausi draugai – knygos.
Tas pats pasakytina ir apie drabužius! Nepirkite, nepirškite, neįkalbinėkite savo vaikų dėvėti to, ko jie nenori: geriau apytuštė spinta su keliais brangiai kainavusiais, bet iki skausmo pamėgtais drabužiais nei pilnos lentynos nemielų, pigių skudurėlių ir kas rytą girdima aimana: „Neturiu kuo apsirengti...“ Patikėkite, patinkantį drabužėlį vaikas dėvės, iki jis sudils.
Ką daryti, jei namuose auga neformalas?
Neformalaus jaunimo grupės: gotai, banglai, pankai, reperiai – tai būdas išreikšti save. Nemanau, kad reikia drausti jiems rengtis pasirinktos pakraipos stiliumi – visa tai laikina, išaugama. Jei jums labai tai nepatinka, erzina, galima pabandyti kartu surasti kompromisą ir padėti vaikui apsirengti ne taip šokiruojamai. Šis potraukis išsiskirti drabužiais – vienas iš būdų paaugliams realizuoti staiga prasiveržusią energiją, hormonų sukeltą irzlumą, priešiškumą. Jis tolygus kito bendraamžio jaunuolio susižavėjimui kompiuteriu ar motociklu.
Visus šiuos vaikų ir paauglių elgsenos niuansus puikiai žinau ne tik iš savo darbo – auginu du sūnus: Dominykui jau aštuoniolika, o jaunėliui Pijui – keturiolika. Kartu su jais augu ir aš, po truputį atitolstu nuo vaikystės. Manau, jei tik tarp tėvų ir vaikų yra vidinis ryšys, jei tėvai atidžiau įsiklauso į tai, ką jiems sako vaikai, kaip jie elgiasi, lengva išspręsti bet kokias amžiaus problemas. Svarbu nepamiršti, kad ir mes galime kai ko išmokti iš savo vaikų.
Daug kas palinksės galva sakydami: bepigu dalyti patarimus, tik kažin kaip pati sutariate su savo vaikais?..
Niekada neverčiau sūnų daryti to, ko jie nenori, skatinau domėtis ir išbandyti skirtingas veiklos rūšis. Kaip kitaip vaikai supras, kas jiems patinka, kaip atras save, sužinos, kuo nori būti užaugę?
Abu sūnūs labai muzikalūs, tačiau dainuoti nenori, sako, tai mergaičių reikalas, todėl muzikos mokykloje mokėsi groti fleita, o vyresnysis dar ir trombonu. Dominykas ir Pijus mokosi Juozo Grušo vidurinėje mokykloje, meninės pakraipos klasėse, todėl turi progą pažinti save kaip kūrėjai: dirba su oda, moliu...
Po filmo „Gatvės šokiai“ peržiūros Pijus sugalvojo lankyti šokius ir nuėjo į „FU“ studiją, paskui jaunėlį nusekė ir vyresnysis.
Dominykas jau apsisprendė: mėgsta techniką, tad seks ūkininkaujančio tėčio pėdomis ir studijuos Žemės ūkio universitete. Pijui dar yra laiko pagalvoti. Abu sūnūs turi skonį, stilių, bet Pijus jį jaučia itin gerai – gal bus dizaineris? Kai buvo mažas, kartu su manimi piešdavo eskizus vaikų kolekcijoms. Ir dabar drabužius renkasi pats: permeta akimis lentynas, išsirenka, dažniausiai ne pigius, bet jam itin derančius, ir niekada nesiskundžia: „Neturiu kuo apsirengti...“
