„Sex sells“ – šią frazę sugalvoję amerikiečiai iš tiesų žinojo, apie ką kalba. Dėl tokių agresyviai brukamų akcentų pats kvapas tampa ne itin svarbus, mat šiuo atveju perkame toli gražu ne jį.
Tam tikra prasme perkame įvaizdį iš reklamos plakato – norime sau pritaikyti nors dalelytę šio dirbtinai sukurto tobulumo. Skirtingi modeliai, skirtingi įvaizdžiai, bet dažniausiai tas pats rezultatas – gaivūs, kartais salstelėję, labai šiuolaikiški ir visiškai niekuo neypatingi kvepalai. Jie puikiai tinka naudoti kasdien, tačiau su seksualumu neturi nieko bendra.
Kai kurie kvapai nuo neatmenamų laikų buvo siejami su erotiniu žmogaus patrauklumu. Šiuo atveju galime prisiminti kad ir Senąjį Testamentą, tiksliau, „Giesmių giesmę“, kurioje mirų aliejus yra nedviprasmiškai aprašomas kaip meilės nakčiai skirti „kvepalai“.
Be to, seksualinė kvepalų potekstė minima senovės graikų mitologijoje: buvo manoma, kad sirenos, norėdamos pražudyti pasiklydusius jūreivius, vilioja juos naudodamos gundančius kvapus. Senovės egiptiečiai taip pat skirdavo daug dėmesio erotinėms kvapų galioms. Žinoma, neįmanoma nepaminėti legendinės Egipto valdovės Kleopatros – istoriniai šaltiniai teigia, kad susiruošusi į kelionę ji liepdavo kvėpinti net savo laivo bures.
Kad ir kaip būtų gaila, tenka pripažinti, kad šiuolaikinis mokslas itin skeptiškai vertina kvapų (o ypač dirbtinai sukurtų) galimybes padidinti seksualinį jų savininkų patrauklumą. Šiuo metu nėra jokių tikslių ir neginčijamų įrodymų, kad kvepalai, kvapieji aliejai ar kitokios aromatinės substancijos gali turėti panašaus pobūdžio poveikį. Jeigu kalbėtume apie įvairiausius „afrodiziakus“ ir „feromonus“, derėtų konstatuoti, kad jokių moksliškai patvirtintų jų veiksmingumo įrodymų, deja, nėra.
Iš esmės sąvoka „seksualus aromatas“ visada pernelyg individuali. Vienokių ar kitokių kvepalų „seksualumas“ dažniausiai susijęs su jūsų pasąmonėje tūnančiais asmeniniais prisiminimais ir emociniais išgyvenimais.
Vis dėlto šiuolaikinėje parfumerijoje egzistuoja keli konkretūs kvapai, kuriuos dauguma kvepalų kūrėjų ir vartotojų nedviprasmiškai sieja su kūniškais malonumais. Vieni jų imituoja žmogaus odos ir kūno kvapą, o kiti pateko į „seksualiąją“ kategoriją dėl istoriškai susiformavusių asociacijų. Kai norėdami apibūdinti kvapą vadinate jį „jausmingu“ arba „seksualiu“, didelė tikimybė, kad kalbate apie kvepalus, sukurtus būtent šių ingredientų pagrindu.
Muskusas. Viena svarbiausių parfumerijos gaminių sudėtinių dalių, tobulai imituojanti žmogaus kūno ir odos kvapą. Muskusas yra itin nevienalytė substancija: natūralios jo variacijos pasižymi ryškiu, stipriu kvapu, o dauguma sintetinių junginių, dažnai naudojamų gaminant įvairias asmeninės higienos priemones ir net skalbimo miltelius, dvelkia švara.
Deja, natūralus muskusas šiuolaikinėje parfumerijoje beveik nenaudojamas – jo pagrindu sukurtų ir masiškai pagamintų kvepalų kaina būtų beveik kosminė. Dvejopa muskuso prigimtis kone geriausiai atsiskleidžia maestro Serge’o Lutenso kūriniuose. Vienoje skalės pusėje – šiltas, gilus, kūniškas ir itin prieštaringai vertinamas „Muscs Koublai Khan“, o kitoje – lengvas, saldus, žaismingas, kone vaikiškas „Clair de Musc“. Beje, net ir „švarios“ muskuso variacijos pasižymi ypatingu jausmingumu. Viena geriausių jų pagrindu sukurtų šiuolaikinių kompozicijų – Narciso Rodriguez „For Her“.
Tuberoza. Ši iš pirmo žvilgsnio kukliai atrodanti balta gėlė užima ypatingą vietą parfumerijos istorijoje. Net šviežiausių, ką tik nuskintų tuberozų kvapas visuomet turi tarsi kiek nešvarią, kūnišką potekstę.
Karalienės Viktorijos laikų Anglijoje tuberozų kvapas laikytas nepadoriu, o netekėjusioms merginoms buvo netgi draudžiama jas uostyti, nes esą jos sukelia „nešvarių“ minčių. Ką gi, verta pasidžiaugti, kad mūsų laikais panašaus pobūdžio mintys nėra smerkiamos, todėl joms puoselėti galime rinktis net iš kelių geriausių šiuo metu rinkoje siūlomų tuberozų kvepalų.
Visiems parfumerijos gerbėjams puikiai žinoma porelė – Serge Lutens „Tubereuse Criminelle“ bei Frederic Malle „Carnal Flower“. Klasikos gerbėjoms vertėtų atkreipti dėmesį į „Fracas“ – 1948 metais sukurtus gilius, saldžius, senovinės pudros aromatą primenančius tuberozų ir apelsinmedžio žiedų kvepalus.
Vanilė. Nors tai išties panašu į nesusipratimą, vis dėlto saldus, su kulinarija ir vaikiškais sausainiais besiasocijuojantis vanilės kvapas seniai užėmė svarbią vietą tarp seksualiausių aromatų. Ko gero, pagrindinė priežastis – dažnas vanilės naudojimas kuriant gilias ir sudėtingas rytietiškas kompozicijas.
Vienas geriausių pavyzdžių – 1925 metais Guerlain parfumerijos namuose sukurti legendiniai „Shalimar“, šiuo metu išliekantys vieni populiariausių aromatų pasaulyje. Jei norite šiuolaikiškesnės vanilės, atkreipkite dėmesį į šiltus ir jausmingus Serge Lutens „Un Bois Vanille“ – čia vanilė susipina su santalo ir kokosų pieno kvapais.
Pačiulis. Drėgną žemę, purvą ir apdegusias medžių šakas primenantis pačiulio kvapas toli gražu ne visiems atrodo jausmingas. Vakarų Europoje ir Amerikoje pačiulio pagrindu sukurti kvepalai visada asocijuojasi su aštuntuoju dešimtmečiu – hipių judėjimo, jaunimo kulto ir laisvos meilės laikotarpiu. Ir tai visai nestebina, kadangi grynas pačiulio aliejus tuomet buvo itin populiarus tarp Vudstoko festivalio kartos atstovų. Viena populiarių šiuolaikinės parfumerijos krypčių – pačiulio ir rožės derinys, išryškinantis gilesnius ir saldesnius pastarosios aspektus.
Kaip vieni iš geriausių pavyzdžių minėtini neįtikėtinai seksualūs Tom Ford „Noir de Noir“ ir kur kas santūresni, itin elegantiški Frederic Malle „Portrait of a Lady“. Žinoma, neįmanoma pamiršti ir legendinių „Angel“ kvepalų – juk juose pačiulio yra net 30 %! Jo taip pat gausu vienoje geriausių aštuntojo dešimtmečio parfumerijos kompozicijų – Yves Saint Laurent „Opium“.
Žurnalo "L'Officiel" kovo numeryje skaitykite:
Interviu su aktore Leighton Meester
Akcijų, kainų ir sijonų ilgio sąsajos
Socialinė dilema: kieno kelnės, kieno sijonai?
Tomas Bagackas: auksinis mados narvas – ne man
Tobulo kūno miražas
Hubertas Barrère’as: korsetų virtuozas
