Manyta, kad aukšta keltis būdinga aristokratėms ir europietėms. “Žemiausios rūšies” pėdomis laikytos tos, kurių keltis žema ar jos iš viso nėra (afroamerikiečių pėdos). Kai aukštakulniai grįžo į madą, kai kurios moterys drąsiai kaukšėdavo net 15 cm aukščio kulniukais.
Gamintojai ir pardavėjai teigė, kad, kaip ir korsetai, aukštakulniai nė trupučio nekenkia sveikatai; priešingai, jie yra naudingi, nes padeda sumažinti nugaros skausmus, kūprinimąsi ir nuovargį. Tuo tarpu kritikai priekaištavo, kad aukštakulniai kuria seksualiai agresyvesnę eiseną ir aukštą kulniuką lygino su “užnuodytu kabliu”, kuriuo gaudomi nekalti vyrai.
Kai kurie net lygino kulniukus su velnio kanopomis. Įspėjančiose to laikotarpio pasakose, tarp jų ir daugybėje Pelenės versijų, buvo kritikuojamas pėdų fetišizmas ir įspėjama apie madingo pėdų mažinimo neigiamą poveikį. Nepaisant šios kritikos, 1888 m. Amerikoje buvo atidarytas pirmasis aukštakulnių fabrikas. Tiesa, tiek Amerika, tiek Europos šalys kopijavo prancūziškų batų madas.
Aukštakulniai XX a.
Nors XIX a. aukštakulniai dar mėgavosi nepaprastu populiarumu, XX a. pradžioje moterys pradėjo reikalauti patogesnių žemakulnių batų. Tiesa, 3-ajame dešimtmetyje į madą vėl sugrįžo aukšti, įspūdingi, puošnūs, grakštūs “Liudviko kulniukai“. Dar po kelių metų prasidėjo Didžioji depresija, ir kulniukai staiga pažemėjo ir pastorėjo, tačiau Holivudas netrukus juos vėl grąžino į madą. 5-ajame dešimtmetyje vyko karas, buvo sunku gauti prabangių prekių, todėl ir kulniukai buvo vidutinio aukščio, stori.
6-ajame dešimtmetyje vakarietiškoji mada atsigavo. Prancūzų dizaineriai Christian Dior ir Roger Vivier sukūrė “stiletto” - atvirą batelį plonu kulniuku. Šis žodis italų kalba reiškia mažą durklą su grakščiais aštriais ašmenimis. Pirmą kartą šie batai paminėti 1953 m. rugsėjo 10 d. Londono “Daily Telegram”. Bauginančiai plonas kulniukas ir siauras batelio priekis tarsi simbolizavo falą ir seksualinę brandą. “Stilletto” bateliais avinčios moterys dažnai būdavo neįleidžiamos į viešas įstaigas, nes smailūs kulniukai sugadindavo grindis.
Kai 7-ojo dešimtmečio pradžioje atsirado mini sijonas, aukštus smailius kulniukus pradėta tvirtinti prie ilgaaulių batų. Dėl feministinio judėjimo aukštakulniai trumpam prarado populiarumą. Feministės reikalavo “išlaisvinti įkalintą moteriškumo koją”. Daugelis feminisčių buvo įsitikinusios, kad aukštakulniai skatina seksualinius stereotipus, o aukštakulnių paskirtis yra įsiteikti vyrams. Aukštakulniai buvo vadinami vyrų sukurtais objektais, kurie apsunkina moterų judėjimą, kad šios negalėtų pabėgti nuo vyrų agresijos ir tironiškumo.
Aukštakulniai buvo prilyginami pėdų luošinimo praktikoms. Buvo teigiama, kad jais, kaip ir korsetais, siekiama iškrypėlišku būdu pakeisti moters figūrą. Dėl to kulniukai vėl pažemėjo ir sustorėjo, ir “stiletto” aukštakulnius netrukus pakeitė žemakulniai batai kvadratiniu priekiu. Nusivylimas šiuolaikiniu pasauliu ir netikrumas dėl ateities lėmė tai, kad 7-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjo hipių kultūra, o kartu su ja - ir batai ant platformų.
Batai su platformomis mados viršūnę pasiekė 8-ajame dešimtmetyje, kuomet buvo eksperimentuojama su narkotikais, seksu, ir, žinoma, mada. Paplito cinizmas, nes įvairios kultūros ir subkultūros lenktyniavo dėl visuomenės dėmesio. Abi lytys rengėsi šokiruojanciais drabužiais ir dažnai avėjo psichodeliniais raštais ir spalvomis margintus batus, primenančius senovines klumpes.
Postmoderniame 9-ojo dešimtmečio kontekste feministinis mados neigimas prarado didelę dalį šalininku. Paplito nuomonė, kad mada, o ypač aukštakulniai, moterims yra ne kančios, o malonumo šaltinis. Kritikai, ypač feministės, svarstė, kad mada - tai eksperimentavimas išvaizda, kuris meta iššūkį kultūrai. Gali būti, kad šia pasikeitusią nuomonę apie aukštakulnius 9-ajame dešimtmetyje išprovokavo opozicinis kultūrinis judėjimas bei feminisčių diskusijos apie malonumą ir moterų pageidavimus. Šie faktoriai netiesiogiai pakeitė mados suvokimą. Vakarietės moterys ėmė tvirtinti, kad aukštakulnius avi ne dėl vyrų, o dėl savęs, ir kad kulniukai joms prideda ne tik ūgio, bet ir suteikia valdžios bei galios pojūtį.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ajame dešimtmetyje moterys mieliau rinkosi žemakulnius batus, tačiau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje aukštakulniai vėl grįžo į madą. Podiumais žygiavo manekenės, apsiavusios Manolo Blahnik aukštakulnius, o nauji dizaineriai eksperimentavo su kulniukų aukščiais ir stiliais. Televizijos serialai, tokie kaip “Dinastija”, bruko mintį, kad 9-ojo dešimtmečio ženklas yra perteklius ir prabanga.
Moterys mielai avėjo ir žemakulnius, tačiau prašmatnūs dizainerių aukštakulniai vis dar buvo jaunų vidurinės klasės žmonių sėkmės simbolis. Nors paskutiniajame praėjusio šimtmecio dešimtmetyje buvo dievinami tokių dizainerių kaip Jimmy Choo ir Emma Hope kurti aukštakulniai, artėjant naujajam tūkstantmečiui, kulniukai vėl pradėjo žemėti, nes atgimęs hipių judėjimas labiau vertino ne grožį, bet patogumą.
Aukštakulniai šiandien
XXI a. moterys gali avėti ką tik geidžia: sportinius batelius, Manolo Blahnik aukštakulnius, paplūdimio šlepetes ir net “hibridus“, tokius kaip sportiniai bateliai su kulniuku. Tačiau aukštakulniai neprarado savo pozicijų. JAV sporto klube “Crunch” netgi siūlomos specialios 45 min trukmės “Stiletto Strenght” treniruotės, skirtos kojų ir blauzdų stiprinimui.
Galbūt dėl tokių filmų kaip “Seksas ir miestas” bei “Ir velnias dėvi Prada” įtakos kai kurios moterys net darosi kojų pirštų trumpinimo operacijas arba į pėdų pagalvėles švirkščiasi silikoną, kad būtų patogiau avėti aukštus “Stiletto” batelius. Nors tai tik viena nedažnų mados keistenybių, ji įrodo, kad šiais laikais moterys turi teisę eksperimentuoti ir gali avėti tai, kas joms patinka.
