Paradoksas, bet jie apriboja judesius tam, kad juos išryškintų. Aukštakulnius avinti moteris atrodo stipri, bet trapi; jos žingsniai sutrumpėja, tačiau atrodo, kad ji juda greičiau; jos judesiai prikausto dėmesį, nes atrodo, kad ji tuoj tuoj suklups. Kuo kulniukas aukštesnis ir nestabilesnis, tuo labiau išryškėja šie prieštaravimai.
Aukštakulniai bateliai - karštų ginčų ir audringų diskusijų objektas. Gydytojai ir mokslininkai diskutuoja apie jų poveikį fiziologijai ir kultūrai; vieni juos giria, kiti peikia, tačiau visi sutinka, kad aukštakulniai turi įtakos ne tik moters išvaizdai, bet ir visuomenei.
Aukštakulnių pirmtakai
Daugelis žemesnės klasės egiptiečių vaikščiojo basomis. Batus avėjo tik aukštesnės kilmės žmonės. Kaip atrodė jų batai, žinome iš sienų piešinių, siekiančių 3500 m. pr. Kr. Tai odinės šlepetes, kurių raišteliai buvo rišami taip, kad primintų “Ankh” ženklą (jis simbolizuoja gyvenimą). Kai kuriuose piešiniuose vaizduojami ir aukštakulniai, kuriuos avėjo ir vyrai, ir moterys. Manoma, kad jais būdavo puošiamasi per ceremonijas.
Kad neišsiteptų kojų gyvulių krauju, aukštakulnius avėjo ir egiptiečiai mėsininkai.
Senovės Graikijoje ir Romoje sandalai su platformomis buvo vadinami “cothurni”; jie išliko populiarūs ir Renesanso laikais. Šiuos batus su medinėmis ar kamštinėmis platformomis dažniausiai avėjo aktoriai. Iš kulnų aukščio buvo galima spręsti apie aktoriaus socialinę padėtį ir svarbą. Senovės Romoje prostitucija nebuvo nelegali, ir šios profesijos atstoves buvo galima atpažinti iš jų batų su aukštais kulniukais.
Dabartinių aukštakulnių pirmtakais galima vadinti atviras medines klumpes su kulniukais, kurias Viduramžiais avėjo ir vyrai, ir moterys. Tiesa, į šias klumpes buvo kišama ne basa, bet brangiais nepraktiškais bateliais apauta koja. Juos mediniai aukštakulniai turėjo apsaugoti nuo purvo.
XV a. Turkijoje buvo sukurti dar vieni “medinukai“, kurie greitai išpopuliarėjo Europoje. Jų aukštis siekdavo 20, o kartais net 80 cm, todėl moterys ramstydavosi lazdomis arba prašydavo tarnų pagalbos. Į šiuos batus irgi reikėdavo kišti kitais batais apautą koją, tačiau nuo aukščiau aprašytų medinių klumpių šie skyrėsi tuo, kad juos avėjo tik moterys. Kulnas buvo pagamintas iš kamščio ar medienos.
Venecijos gyventojams šie batai buvo moterų turtinės ir socialinės padėties simboliai. Turistai dažnai pasišaipydavo iš šių neįtikėtinai aukštų batų. Vienas miesto svečias juokavo, kad šiuos batus sukūrė vyrai, kad jų žmonos nelakstytų pas meilužius. Čia jau galima įžiūrėti dominavimo ir nuolankumo atspindžių, kurie taip būdingi kinų lotoso batams. Labai aukštus batus avėjo ir kinės bei turkės; mokslininkai spėja, kad jie buvo avimi ne tik dėl grožio, bet ir dėl to, kad moterims būtų neįmanoma pabėgti iš haremo.
XVI a. batai jau buvo gaminami iš dviejų dalių: lanksti viršutinė dalis buvo tvirtinama prie tvirtesnio, kietesnio pado. Dėl šios priežasties tapo įmanoma avėti normalius aukštakulnius batus, į kuriuos kišama basa, o ne apauta pėda. XVI a. aukštakulnius batus dažnai avėjo jojikai (tiek vyrai, tiek moterys), kad koja neišslystų iš balno kilpos. Jie buvo panašūs į šiuolaikiniu žokėjų batus, o jų kulniukas buvo maždaug 3-4 cm aukščio.
Netrukus (dėl Catherine de Medici įtakos) “jojiko kulniukas” tapo stilingesnis, aukštesnis ir plonesnis. Batsiuviams buvo sudėtinga gaminti skirtingus kurpalius, todėl jie sukūrė “tiesius batus”, arba batus, kurie tiko ir kairei, ir dešinei kojoms. Skirtingoms kojoms skirti batai sugrįžo XIX a. pradžioje, kuomet aukštakulniai išėjo iš mados.
Bus tęsinys
