Iš pradžių norėčiau jus supažindinti su pačia sąvoka. Mados iliustracija – tai ne siaurutė veiklos sritis, o dar viena milžiniška mados industrijos sudedamoji dalis. Šią dalį ne kiekvienas mirtingasis pastebi, nes ji mažiau komercinė ir populiari.
Iliustratoriai dažniausiai dirba „už kadro“, tad visos liaupsės neretai tenka jų samdytojams: dizaineriams, žurnalų ir firmų vadovams. Neretai mados iliustracija yra tapatinama su drabužių dizainu. Nors tam tikrų sąsajų minėtos dvi sritys turi, vis dėlto tapačiomis jų vadinti tikrai nederėtų.
Mados iliustracijos istorija plėtojasi jau penkis šimtus metų. Svarbiausias jos atsiradimo akstinas – kostiumų dizainerių nesugebėjimas išreikšti savo kūrybinių vizijų popieriaus lape, kitaip tariant, įgūdžių pavaizduoti meno koncepcijas stoka.
Ką darė į bėdą patekę kūrėjai? Jie kvietėsi žmones, geriau išmanančius piešimo meną ir sugebančius popieriaus lape tiksliai vaizduoti norimus objektus. Iš pradžių, kai minėtas užsiėmimas buvo vos ėmęs plisti, šie dailininkai dar nevadinti mados iliustratoriais, mat tikslaus savo tapatumo jie dar negalėjo įvardyti. Dizaineris aiškiai ir detaliai išdėstydavo savo mintis bei norus piešėjui, o šis, padedamas užsakovo, mėgindavo preciziškai tiksliai užfiksuoti kiekvieną dizainerio norą pieštuku.
Vienas geriausių tokio dizainerio, nesusitvarkančio su eskizais, pavyzdys – praeito šimtmečio prancūzų dizaineris Paulis Poiret. Šis vyras pasikvietė į komandą iliustratorių Paulį Iribe’ą, kad padėtų įgyvendinti gimusias idėjas. 1908 metais jiedu sukūrė pirmąjį mados albumą, ir šis iš karto sulaukė didžiulio mados žinovų susidomėjimo. Taigi būtent Paulis Iribe’as šiandien yra tituluojamas pirmuoju nepriklausomu mados iliustratoriumi. Jis garsėjo ne tik drabužių, bet ir papuošalų eskizais, baldų projektavimu, puikiais karikatūros ir grafikos menų kūriniais.
Ilgainiui mados iliustracijos menas ypač suklestėjo, gavo tikslų pavadinimą, atsirado dailininkų, kurie specializavosi būtent mados srityje ir taip pelnė mados iliustratorių vardą. Žinoma, norint įtikti darbdaviui, šiame darbe reikalinga stipri intuicija. Gal ir sunku patikėti, bet XX amžiaus pradžioje mados iliustracija buvo populiaresnė net už fotografiją. Jei jau prakalbome apie fotografiją, būtina paminėti, kad ji buvo svarbiausias ir didžiausias iliustratorių siaubas bei priešas. Vos atsiradus fotoaparatui – keistam ir paslaptingam išradimui, dailininkų pečius iš karto užgulė sunki našta. Jie privalėjo nedelsdami kovoti dėl savo meno išlikimo.
Pačiu tikriausiu mados iliustracijos novatoriumi buvo tituluojamas rusų kilmės prancūzų dailininkas Erté (tikrasis jo vardas Romanas Petrovičius Tritovas). 1910 metais atvykęs į Paryžių, neilgai trukus Romanas pasirašė keletą svarbių jo karjerai kontraktų su vienais iš garsiausių mados žurnalų. Sukūręs kelis šimtus žurnalų viršelių, vyras labai išgarsėjo, jo vardas tapo legenda, o iliustracijos, kupinos griežtesnės estetikos, darė labai didelę įtaką tuometinei madai. Tai vienas iš reikšmingiausių pavyzdžių, kai iliustratorius gebėjo madoje daryti savo tvarką, atnaujinti šią veiklos sritį ir savotiškai diktuoti stiliaus sampratą. Visą mados pasaulį Erté sužavėjo savo subtiliomis ir rafinuotomis figūromis, sofistišku, pribloškiamu dizainu. Šiems kūriniams būdingas subtilus, lengvai atpažįstamas autoriaus braižas. Beje, R. P. Tritovo kūryba vis dar įkvepia net dvidešimt pirmojo amžiaus dailininkus ir iliustratorius
Kitas menininkas, kurį tikrai galime vadinti iliustracijos meno legenda, neabejotinai yra René Gruau. Šis italų iliustratorius, išgarsėjęs pasaulyje impresionistiška piešimo maniera, kūrė reklaminius plakatus mados namams, dirbo garsiausiems mados žurnalams. R. Gruau buvo samdomas žymiausių tuometinių mados kūrėjų, tokių kaip Pierre’as Balmainas, Christianas Dioras, Jacques’as Fathas, Cristobalis Balenciaga, Elsa Schiaparelli, Marcelis Rochas, Jeanne Lanvin, Elizabeth Arden, ir Hubertas de Givenchy. Ko gero, tai buvo didysis jo tramplinas į pasaulinę šlovę. Dailės kritikai dar ir šiandien kūrėjo darbuose įžvelgia neįtikėtiną skoningumą ir meistriškumą.
Dar vienas žymesnis veidas iliustracijų pasaulyje – Kennethas Paulas Blockas. Šis menui atsidavęs amerikietis beveik keturiasdešimt metų dirbo leidybos kompanijai „Fairchild Publications“, valdė leidinį „Women’s Wear Daily“. Kennetho biografijos autorė Susan Mulcaly taip pasakoja apie iliustratoriaus karjerą: „Tuo metu, kai Kennethas išgarsėjo ir tapo iškilia asmenybe, fotografija jau buvo labai populiari, o iliustracija pradėjo virsti labai savitu menu.“ Galime tik spėti, jog K. P. Blockas turėjo pasižymėti nepaprastu talentu, jeigu sugebėjo netgi tokiomis aplinkybėmis išlaikyti iliustracijų vertę.
Mados iliustracijos srityje labai daug nuveikė ir garsusis popmeno pradininkas Andy Warholas. Dauguma yra girdėję apie garsųjį šio amerikiečio portretą „Marilyn“, dedikuotą garsiajai aktorei Marilyn Monroe, ir apie darbus, kuriuose vaizduojami masinės gamybos produktai, tokie kaip „Coca-Cola“ ar „Campbell“ sriubos skardinės. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad savo karjerą Andy pradėjo kaip mados iliustratorius. Nuvykęs į Niujorką, menininkas iš karto ėmė darbuotis populiariuose to meto mados žurnaluose. Netrukus jis sukūrė savitą piešimo stilių ir išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Mados iliustracijos kūrybos viršūnė, ko gero, buvo XX amžius. Tokie mados pranašai kaip Irwinas Crosthwaitas, Christianas Bérard’as, Lila De Nobili, Joelis Hirschas Resnicoffas, Antonio Lopezas yra nepamirštami. Jų kūrybos atspindžiai matomi ir šiuolaikiniame mene.
Šiandienos iliustratorių darbai skiriasi nuo senųjų klasikų meno kaip diena ir naktis. Dabartiniai dailininkai neretai savo darbuose naudoja kompiuterinės grafikos elementus ir taip pagyvina piešinius, suteikia jiems įdomumo ir išraiškingumo. Galima teigti, kad mūsų dienų kūrėjai yra kur kas drąsesni nei senieji legendiniai iliustratoriai ir nebijo eksperimentuoti, žaisti figūromis ir dizainu.
Vienas iš šiuolaikinių drąsuolių – jaunasis menininkas Ricardo Fumanalis. Nors šis vaikinas dar tik dvidešimt ketverių, jis jau bendradarbiauja su žiniasklaida, o jo kūriniai spausdinami garsiuose mados žurnaluose. Unikalus menininko braižas išsiskiria iš kitų ir patraukia dėmesį. Jei kas paklaustų mano nuomonės, aš jo piešimo stilių pavadinčiau labai švelniu ir giliu, piešiamas figūras apibūdinčiau kaip labai realistiškas, o formas – netikėtas. Ricardo darbuojasi ne tik iliustracijos, bet ir interjero dizaino srityje, taigi abejoti, kad šis vaikinas neapsakomai gabus ir progresyvus, – neverta.
Į bene įdomiausių ir originaliausių iliustratorių sąrašą, be abejonės, galėtume įtraukti talentingą moterį iš Helsinkio vardu Laura Laine. Jos vardas vis dažniau atsiduria prie įžymių žurnalų iliustracijų. Menininkė jau bendradarbiavo su tokiomis kompanijomis kaip Zara, Escada, H&M, ne kartą kūrė Cristobaliui Balenciagai. Lauros stilius labai savitas ir subtilus, aiškiai matoma jausmų raiška, piešiniai jaukūs ir kiek melancholiški, maniera rafinuota ir išlavinta. Menininkė mėgsta žaisti formomis, moteris dažniausiai piešia netikėtomis pozomis, išsidraikiusiais plaukais, aprengtas lengvai krintančiais drabužiais.
Nors daugelio šiuolaikinių dailininkų darbuose patraukliai atrodo kompiuterinio meno formos ir dizainas, vis dėlto pasitaiko ir tokių menininkų, kurie stengiasi to vengti. Štai britų mados iliustracijos pasididžiavimo Davido Downtono darbuose galima įžvelgti natūralias, nedirbtinas formas, akrilinių dažų likučius ir anglies, pastelės trupinukus. Žymusis menininkas, dirbęs su tokiomis garsiomis kompanijomis kaip Tiffany&Co, Bloomingdales, Barney’s, Harrods, Top Shop, Chanel, Dior, L’Oréal, savo darbuose mėgsta naudoti klasikines piešimo priemones ir gal būtent tuo labiausiai išsiskiria iš šiuolaikinių mados iliustratorių minios.
Dar vienas išskirtinis pono D. Downtono bruožas – garsių moterų portretai. 1998 metais šis kūrėjas nusprendė savo profesionalių darbų aplanką papildyti tokiais veidais kaip Erin O’Connor, Paloma Picasso, Catherine Deneuve, Linda Evangelista, Carmen Dell’Orefice, Iman ir Dita von Teese.
Nors mados iliustracija ypač klestėjo XX amžiuje, vis dėlto ir dabar dėmesio vertus nūdienos iliustratorius galėtume vardyti ilgai. Minėtini tokie kūrėjai kaip Anna Higgie, Masaki Mizuno, Eduardas Erlikhas, François Berthoud, Tanya Ling, Rubenas Toledo, Kimi Buzzeli ir kiti, kurie nepamiršta dailės meno reikšmės madoje ir plėtoja šią sritį netgi tuomet, kai mados fotografija intensyviai stengiasi užgrobti viską.
Svarbiausias mados iliustratorių tikslas – atskleisti tikrąjį mados veidą paprastiems mirtingiesiems, kurie neturi garbės ir galimybės sėdėti pirmosiose eilėse mados pristatymų metu ir pajausti to, kuo kvėpuoja garsieji mados kūrėjai. Kai neturime galimybės kiekvieną dieną praleisti šalia mados industrijos židinių, tuomet geriausiais mūsų žinynais tampa mados žurnalai.
Galbūt kai kurie tvirtintų, jog fotografijos paskirtis tokia pati, bet reikia pripažinti, kad iliustracija – daug nuoširdesnis menas ir be jo mada taptų labai ribota. Juk elektronikos ir komercijos kuriamame pasaulyje kartais taip gera pažvelgti į tikrą žmogaus darbą, atliktą naudojant ne kompiuterį, o sudėtingiausią, dar niekieno iki galo nesuprastą įrankį – ranką.
Žurnalo "L'Officiel" gruodžio–sausio numeryje skaitykite:
2010 metų mados pasaulio įvykiai
Kašmyro filosofija
Juozo Statkevičiaus 2011 m. pavasario–vasaros kolekcija
Šaltasis sezonas pagal Ramunę Piekautaitę
Aksomo nuotykiai amžių labirintuose
Grožio idėjos ambasadorė. Interviu su Izolda Gudelis
Ar vyrai privalo būti madingi?
Kalėdinis maskaradas namuose. Svečiuose pas Žilviną Grigaitį
