Dizaineris mėgsta vaizdingus posakius, ir tiek? Ne tik. Per du dešimtmečius jis lyg tapo teatro dalimi ir savo oda jaučia visus ten vykstančius pokyčius. Kūrėjas per tuos metus sukaupė įspūdingą patirtį – sukūrė kostiumų pusšimčiui spektaklių (dvidešimt septyniems teatro, trylikai operos ir dešimčiai baleto pastatymų). Pirmasis jo, kaip teatro kostiumų dailininko, darbas buvo 1991 metais Nacionaliniame dramos teatre Artūro Valudskio režisuotame Jeano Anouilh’o „Orkestre“.
Nuo tada scenoje kartu su visais garsiausiais šalies režisieriais dizaineris kūrė savitas herojų vizijas. Dažnai susidomėjimas jo sumanytais personažų kostiumais lėmė milžinišką spektaklio sėkmę. Tereikia prisiminti Dalios Ibelhauptaitės režisuotas operas „Bohema“, „Užburtoji fleita“ ar tai, kaip šiemet buvo išgraibstyti bilietai į Vilniaus „Domino“ teatre pastatytą Woody Alleno „Nuodėmių miestą“ (režisierius Olegas Šapošnikovas), kurio kostiumų dailininkas buvo J. Statkevičius.
- Ar tikrai kuriant aprangą herojams galima paleisti fantazijos fontanus, jei spektaklio biudžetas yra mažas?
Visada jis būna mažas, todėl lemiamos reikšmės spektakliui neturi, – mosteli ranka dizaineris. – Nežinau, kaip kiti daro, bet aš visada dirbu tokiomis sąlygomis. Netgi būna taip, kad biudžetas siekia milijoną, o pusė pinigų atitenka scenografijai.
- Kodėl Jūs ėmėtės kurti teatro kostiumus?
Jei visąlaik su mada, fasonu dirbčiau, nusibostų. Žmonėms didelių stebuklų madoje nereikia. Jei padarai tokį per mados šou, tai dar nereiškia, kad žmonės pirks tuos drabužius. Amerikietiška mada laimėjo. Pusę savo gyvenimo praleidžiame su džinsais ir marškinėliais, o kitą pusę ieškome ko nors įstabaus. Bet kas tai yra? Dažnai pasirenkami vidutiniški dalykai, nors po pristatymo visi rėkia: „Oi, kaip buvo nuostabu!“
Žmonės labai visko bijo. Visi nori būti seksualūs, gražūs, įdomūs, bet, neduok Dieve, tapsi juokingas... O atsitinka taip, kad bijodami visko jie iš tikrųjų ir atrodo juokingi. Trūksta personalijų, charakterio, visi pasidarė panašūs. Netgi Paryžiuje tų personalijų mažiau ir mažiau.
- Ar kiekvienas dizaineris gali būti teatro kostiumų dailininkas?
Ne visi turi tą... teatrinį jausmą. Reikia jausti visumą. Teatro kostiumų kūrimas yra taikomasis menas, nes kostiumų dailininkas turi prisitaikyti prie režisieriaus ir scenografo sumanymų, padėti jiems įgyvendinti fantaziją ir stebuklą.
Kartais atsitinka taip, kad spektaklyje jie ne susilieja, o tampa trimis skirtingais pasauliais: kostiumai būna sau, spektaklis sau, scenografija sau... Žodžiu, reikia teatre pagyventi. Per vieną dieną negali to išmokti, apskritai to neišmoksi. Tu gali arba kurti teatrui, arba ne. Bandymų ir laiko mokytis ten negali būti – nėra kada.
Reikia išmanyti labai daug techninių dalykų: kaip personažas vilkėdamas tą drabužį atrodys, kokią optinę apgaulę apdaras sukurs, kaip žiūrovai „perskaitys“ kostiumu pateikiamą informaciją. Kai kurie kostiumų dailininkai puola kurti kostiumus iš gerų medžiagų, o tai yra visiška nesąmonė. Teatre viskas atrodo kitaip. Iš šlamšto gali padaryti tokį dalyką, kad visi paskui alptų. Pilna tokių pavyzdžių. Apsiuvi perlamutrinėmis sagomis visą kombinezoną, ir niekas nesupranta, iš ko jis pagamintas, tik aikčioja iš nuostabos. Tiesiog reikia turėti išankstinę viziją, kaip drabužis atrodys vienoje ar kitoje šviesoje.
Lygiai tas pats ir su grimu. Dalia Žakytė ir Lilija Bytautaitė yra vienintelės teatro grimo specialistės Lietuvoje. Jūs mane užmuškite, bet tikrai nežinau, kas mūsų šalyje moko daryti teatro grimą. Todėl dažnai, kai reikia personažo kostiumą užbaigti paskutiniu potėpiu – sukurti jam tinkamą grimą, nėra kam to padaryti. Kartais bet kaip ištepliotas žmogus atrodo geriau nei su penkias valandas darytu makiažu. Pats mačiau, kaip primabalerina Maja Pliseckaja su pieštuku tarsi bet kaip aplink akis prisibrauko, o ant scenos atrodo puikiai.
Tik su praktika atsiranda ta meistrystė, žinojimas, supratimas. Svarbiausia – įsiklausyti į režisierių, matyti scenografiją, žinoti, kur yra drama: koks personažas yra pradžioje, kaip jis keičiasi. Žinoma, operoje privalu kreipti dėmesį ir į muziką. Be to, ir spalvos reikšmingos: ar sukuri kostiumu kontrastą, ar leidi jam susilieti su scena. Viskas priklauso nuo sumanymo, muzikos, režisieriaus sprendimų. Lietuvoje esu dirbęs su visais garsiausiais režisieriais.
- Jums tikriausiai sunku stebėti spektaklį iš šalies, nes dažnai jį matote iš vidaus, pats tarsi tampate personažu, teatro dalyviu?
Man visada teatre įdomiau iš kitos scenos pusės žiūrėti, kaip kas techniškai atlikta, išspręsta. Porą mėnesių praleidome Slovakijos sostinėje Bratislavoje: kartu su režisieriumi Gintaru Varnu ir scenografe Jūrate Paulėkaite dirbome prie Charles’o Gounod operos „Faustas“. Įdomu buvo stebėti, kaip ten viskas vyksta. Mačiau daug blogų spektaklių Bratislavoje, o „Faustas“ ten sulaukė daug liaupsių. Pasirinkome lakonišką sprendimą, o efektas buvo įspūdingas. Esame susigyvenusi kompanija, taigi galime pasiekti dar geresnių rezultatų.
Profesionaliai, efektingai ir išradingai sukūrus kostiumus galima pakelti spektaklio vertę. Turime pripažinti, kad dauguma žmonių nesupranta nei tos muzikos, nei operos, nei miuziklo – jie tiesiog pamilsta tam tikrus personažus, personalijas. Drabužiai turi padėti tą personažą matyti, juo gėrėtis ar jo gailėtis.
Pavyzdžiui, spektaklyje „Svynis Todas“ Asmik Grigorian idealiai tiko misis Lovet vaidmeniui. Žinoma, ji yra liekna, kita vertus, jau baigėsi ta era, kai visi operos dainininkai buvo stori ir tik stovėdavo ant scenos nejudėdami. Jie dabar ir guli, ir šliaužia – viską daro. Kartais būna nežmoniškai sudėtinga tai įgyvendinti, bet žmonės nori judesio, performanso. Toks gyvenimas – teatre jau nebeliko nekomerciškų dalykų. Anksčiau žmonės veržėsi paklausyti Ezopo kalbos, nes kitur negalėjo to padaryti, o dabar laikai pasikeitė.
Teatras linksmina žmones ir kostiumai tampa neatsiejama to proceso dalimi. Viskas pamažu keičiasi, net ir elegancija. Kuri iš mūsų moterų karštą dieną eina su skrybėle ir pirštinaitėmis? Taip ir teatre viskas virsta mažu „makdonaldsu“, – skambiu palyginimu kalbą baigia dizaineris J. Statkevičius.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Amerikietiška pirkimo fiesta
Vakarėlių liūtas: svečiuose pas Roberto Cavalli
Kelnės – svarbiausias sezono drabužis
Karlas Lagerlfeldas: profesija – fotografas
2 pirštai iš penkių. Interviu su aktorėmis Vilma Raubaite ir Brigita Arsobaite
Sveiki atvykę į dešimtąjį dešimtmetį
