Pati seniausia audimo technika
Tautodailininkai žino įvairius juostų audimo būdus: rinktinį, kaišytinį, pynimo, vytinį. Pastarasis – pats seniausias, siekiantis senovinius laikus. Pasak archeologės Ramutės Rymantienės, šiam audimui – per 6 tūkst. metų. Vytiniai audiniai rasti Ramzio III įkapėse Egipte. Lietuvoje seniausios lentelės, naudotos šioms juostoms austi, datuojamos IV–V a. (Medžionių palaidojime, Prienų r.).
Juostų paskirtis buvo keleriopa. Pirmiausia, žinoma, jos atliko praktinę funkciją: tai ir vadžios, ir diržas, ir aprangos bei buities puošybos elementas. Juostos, be to, turėjo simbolinę, apeiginę reikšmę.
Vytinių juostų meistrė V.Ratautienė tvirtina, kad aprišimas juosta – tai simbolinis apsaugos rato sudarymas, apsauga nuo blogos įtakos. Juosta lydėjo žmogų visą gyvenimą, nuo krikšto iki paskutinės kelionės. Ja būdavo perjuosiami duobkasiai, nešamas karstas, tikintis taip apsaugą suteikti velionio sielai.
Senąją prasmę keičia mada
Pirmykštę prasmę žmonės pamiršo, bet tradicija tęsiama, nors ir nesusimąstant apie jos turinį, tikint, kad tai tiesiog mada.
Jaunimas mėgsta ant rankos ryšėti įvairias juosteles, siūlus. Juosta perjuosiamas nešamas krikštyti kūdikis, garbūs svečiai ir jubiliatai. Per vestuves piršlys aprišamas juosta ir taip „išgelbstimas nuo kartuvių“. Iš seniausių laikų atėjęs ir paprotys perrišti dovanas, siekiant pagerbiamą asmenį apsaugoti nuo blogio jėgų.
Technika ta pati, simboliai kiti
V.Ratautienė vytinių juostų technikos abėcėlę pažino seniai, mat 23 metus dirbo technologijų mokytoja. Norint sudominti rankdarbiais vaikus, pedagogui pačiam tenka nuolat domėtis, ieškoti naujovių ir primirštų technikų. Vėliau moterį likimas suvedė su prityrusiomis audėjomis Birute Viršilaite ir Asta Vandyte. Jos padėjo perprasti komponavimo ir spalvų derinimo tradicijas.
Nors šis audimo būdas žinomas visame pasaulyje, juostose vyrauja skirtingos spalvos, simboliai. Kur nors Ispanijoje ar Portugalijoje išaustose juostose galime išvysti žmonių ar gyvūnų figūrų. Jų nerasime lietuviškose tradicinėse juostose. „Mūsų simboliai yra žalčiukas, kryžius, eglutė, rombas“, – primena tradicinių juostų audėja.
Kiekvienas simbolis turi savo prasmę: žalčiukas siejamas su laime ir gerove, gyvybine energija, amžina meile; eglutė simbolizavo neišsenkančias žemės gyvybės jėgas; kryžiukas – dvasinės saugos jėgą, gero linkėjimą ir apsaugą; rombas – moteriškąjį pradą, vaisingumą.
Audžia negalvodama apie naudą
Ponia Vilija į savo audinius įaudžia tik lietuviškus simbolius, derina tradicines spalvas – Aukštaitijoje pamėgtas raudoną, žalią, geltoną ir mėlyną (Vakarų Lietuvoje paplitę violetiniai, tamsiai žali atspalviai). Vienoje juostoje paprastai derinamos penkios ar net septynios spalvos.
V.Ratautienei pavyksta rasti naujų sąlyčio taškų su šiandieniniu gyvenimu. Žmonės mielai įsigyja ne tik juosiamas juostas, bet ir mažesnius dirbinius – kaklajuostes, austas apyrankes.
Įvairiose parodose, kai Vilija demonstruoja senovinį audimą, žmonės neretai stebisi gėrėdamiesi, kokius originalius gaminius galima sukurti tokia primityvia technika. Viskas, ko reikia audimui, – tai tik delne telpančių lentelių, žiogelio ir siūlų. Austi galima bet kur, nors ir išėjus į gamtą.
Audėja nebijo pripažinti, kad yra įsimylėjusi savo amatą. Prie jo kasdien praleidžia po kelias valandas, paprastai anksti iš ryto. Moteris tvirtina, kad labai svarbus vidinis nusiteikimas. Jei galvosi apie materialinę naudą, ūpas austi greitai gali išgaruoti.Senovėje tikėta, kad audimas, mezgimas, narpliojimas, raizgymas yra tam tikras bendravimas su aukštesnėmis būtybėmis. Šis darbas veikia raminamai, turi psichoterapinį poveikį.
„Kiekvienas pasirenka darbą pagal save – svarbu gerai jaustis“, – sako moteris, kuriai archajiškas juostų audimas tapo ir pomėgiu, ir amatu.
