Valdo spalvų ir formų vienodybė
Žodis „puoštis“ visai netinka, kai kalbame apie mūsų vyrų aprangą. Mat tol, kol daugumai mūsų vyrų egzistuos tik dvi – juoda ir pilkšvai juoda – spalvos, žodis „puošyba“ ir toliau tepriklausys tik dailiosios lyties atstovėms. Netikite? Apsidairykite gatvėje, parduotuvėje, o dar geriau – teatre.
Kokios vyriškų drabužių spalvos dominuoja? Patys matote – be murzinai pilkos ir juodos, labai retai pamatysime, tarkime, tarsi sidabru švytintį kostiumą ar vaiskia rugiagėlių spalva akį traukiantį klasikinį vyrišką paltą. Nors Stalino (kartu ir lagerių) laikai pasibaigė daugiau kaip prieš pusšimtį metų, deja, dauguma mūsų vyrų ir toliau rengiasi taip, tarsi tik prieš Kalėdas iš ten būtų grįžę namo. Juk užtenka palyginti bet kokį TV reportažą iš bet kurio Europos miesto gatvės ir Juro Jankevičiaus vedamą laidą „Klausimėlis“ Lietuvoje...
Ar dažnai mūsų miestų ir miestelių gatvėse pamatysite vyrą, vilkintį kaip nulietą paltą? Dominuoja striukės ir puspalčiai. Nuo šiek tiek originalesnių (retesni Gariūnų turgaus tipo modeliai) iki tipiškų „šoferiškų“ (juoda odinė striukė su didelėmis juodomis sagomis). Kas yra stropiai išlygintos kelnės, kurių kantas smagiai skrodžia orą, taip pat sunkiai suvokiamas „aukštosios mados“ elementas ir mūsų vyrų galvose, ir jų garderobe.
Anais, sovietiniais, laikais, kai mokyklose būdavo privalomos uniformos, berniukai būdavo priversti nors kartą per metus išsilyginti uniformines kelnes. Dabar, kai uniformos tapo nebūtinos, jau išaugo karta būsimų vyrų, kurie taip nė karto ir nelygino kelnių. Tad ir toliau mūsų vyrijos garderobe tebekaraliauja džinsai ir džinsinės kelnės. Taip, jos patogios ir praktiškos. Tačiau nedėvėdami (nors labai retai) kruopščiai išlygintų kelnių, dauguma Lietuvos vyrų praranda taip visame pasaulyje vertinamą įvairumo pojūtį.
Balti marškiniai (ar bent šviesūs vienspalviai) ir kaklaraištis, atrodo, galutinai tapo vien Seimo narių, advokatų bei bankininkų atributais. O kam jie reikalingi visiems kitiems? Juk su tamsiais marškiniais, dar geriau – su įvairiausiais trikotažiniais marškinėliais ar golfais kur kas patogiau gyventi. Ir skalbti juos galima gerokai rečiau. Tad dabar iš aprangos paprastai būna keblu nustatyti, kur gi susiruošė vyriškosios giminės atstovas: žvejoti ar į darbą?
O nuleidus žvilgsnį į batus telieka atsidusti. Kada pastarąjį kartą matėte vyrą su tikrais batais (odinis padas, natūralios odos batų viršus bei vidus)? Taip, labai seniai. Nes, pirma, tokių batų iš esmės nėra mūsų parduotuvėse – vyrauja pigi masinė gamyba (tikrąja ta žodžio prasme) iš Kinijos. Antra, jeigu tokių ir pasitaiko, tokia batų pora kainuoja mažiausiai pusę mėnesinės algos. Ir kiek atsiras vyrų, pasiruošusių pakloti už juos 400–600 Lt? Be to, prie tokių batų reikia ir išlygintų kelnių bei bent jau kuklaus palto. Nes džinsų ir striukės „apsuptyje“ nejaukiai žiūrėsis ir tokie batai, ir pats jų savininkas.
Taigi po tokios gana pesimistinės mūsų vyrų garderobo apžvalgos galima leistis nurodytais maršrutais.
Parduotuvės: nuviliantys išpardavimai
Mes nepatingėjome ir apėjome keletą Vilniaus centre įsikūrusių vyriškų drabužių parduotuvių. Iš anksto jų atsiprašome, kad neminime nei jų pavadinimų, nei tų prekių ženklų, kuriais papuoštus drabužius ir bando „stumti“ tos parduotuvės. Net paviršutinišku žvilgsniu skenuojant vitrinų ir lentynų turinį, širdį apimdavo liūdnas jausmas. Juk, atrodytų, dabar, išpardavimo sezono metu, ir vyriškos aprangos parduotuvės turėtų dūgzti kaip bičių avilys. Juo labiau kad vos ne kiekvienoje vitrinoje skelbiama: „Išpardavimas iki 70 proc.“ Ak, tas žodelis „iki“: žinome mes tas prekybininkų gudrybes – dalis mažiausiai perkamų prekių tiek nukainojama, tačiau visos kitos – žymiai mažiau. Tačiau tai dar būtų pusė bėdos, jei akį trauktų spalvų ir fasonų įvairovė.
Deja, čia laukia didelis nusivylimas. Vyriški paltai – vos 2–3 fasonų, be to, dažniausiai – ne paltai, o puspalčiai. Ilgų vienaeilių (dvieilio neaptikome nė vieno) – vos vienas kitas. Spalvos – tarsi nublukusios: juoda, pilka ir kažkas panašaus į mėlyną. Šviesių tonų – nė vieno. Net ir nukainota tokia „išeinanti iš sezono“ prekė kainuoja 350–550 Lt.
Panašiu „kvapeliu“ dvelkia kostiumai (250–600 Lt), švarkai (150–350 Lt) ir kelnės (100–170 Lt). Visai niekuo neišsiskiriantys marškiniai kainuoja nuo 30 iki 60 Lt. Kiek didesnė kaklaraiščių (20–60 Lt) įvairovė: šį aksesuarą tikrai išsirinks kiekvienas. Tiesa, prieš tai dar reikia išsirinkti kostiumą ar švarką su kelnėmis. O ši misija (ieškančiam įvairesnių spalvų ar bent originalesnio modelio) – beveik neįmanoma.
Užtat kur kas didesnis pasirinkimas trikotažo gaminių lentynose. Matyt, ir mūsų parduotuvės jau seniai įsitikino: džinsai (60–180 Lt) ir aukšta ar žema apykakle megztukas / džemperis / marškinėliai (60–90 Lt) yra žymiai populiaresni tarp mūsų vyrų nei, atrodytų, tradicinis bent jau dirbančio ne juodą darbą europiečio aprangos derinys: kelnės su kantu ir švarkas (marškiniai bei kaklaraištis – savaime suprantama).
Tiesa, dar nepaminėjome, kad kone visose parduotuvėse kabo ar guli pernykštės vasaros sezono drabužių. Ne laikydamos juos sandėliuose, o po truputį juos vis pigindamos (dabar jie kainuoja pusę ar trečdalį buvusios kainos), parduotuvės tikisi išparduoti ir šias „nešviežias“ prekes. Beje, apie „šviežumą“, t. y. madingumą. Tie, kas nuolatos stebi vyriškų drabužių ir aksesuarų madas, pastebi, kad tos mados į mūsų šalį labai jau vėluoja.
Išvados: galbūt dėl išvardytų priežasčių mūsų aplankytose parduotuvėse (ir dieną, ir vakare) pardavėjų buvo daugiau nei pirkėjų. Mat prekių – lyg ir yra, o rinktis – nelabai iš ko. Šios misijos herojai sąmoningai nėjo į prabangiais prekių ženklais pasidabinusias parduotuvėles, vadinamuosius „butikus“. Taip, ten yra iš ko pasirinkti. Ir ten galima ne tik apsirengti, bet ir pasipuošti. Tačiau kiek mūsų vyrų gali skirti aprangai ir apavui tūkstančius litų?
Gariūnai: titaniškos pastangos dėl rezultato
Nemažai mūsų vyrų šis vienas didžiausių turgų Rytų Europoje jau 20 metų yra vienintelė drabužių parduotuvė. Tiems, kurie rengiasi „kaip visi“, čia didelių pastangų nereikia – užtenka apeiti keletą prekybininkų eilių, ir rankos jau svyra nuo krepšių. O jei vyras turi nors šiek tiek originalesnį skonį? Tokiu atveju reikia apsišarvuoti kantrybe ir būti pasiruošusiam „peršukuoti“ beveik visas palapinių ar paviljonų eiles.
Tik tuomet, žvilgsniu nepaliaujamai „košiant“ prekes, galima aptikti ir gana skoningų prekių (jų santykis su dominuojančiomis – 1:1 000). Taigi mums Gariūnuose pavyko nusižiūrėti Lenkijoje siūtą vienaeilį juodą kaip suodžiai (deja, gražesnės spalvos nebuvo!) paltą (nusiderėta iki 520 Lt), antracito spalvos (vis ne juodos) kelnes (55 Lt) ir labai retos spalvos golfą (purpurinis su vokiškų plytų atspalviu; 65 Lt). Reikia paminėti, kad marškiniai čia kainuoja nuo 15 iki 35 Lt, tačiau dauguma jų – pasenusio modelio.
Tiesa, dar nepaminėjome garderobo detalių: pusiau vilnonį beveik baltą šaliką mintyse nusipirkau (garsiai pasiderėjęs) už 35 Lt, čekiškas odines pirštines – už 65 Lt (juk sezonas jau baigiasi). Dera pripažinti, kad išsirinkti kepurę taip pat yra iš ko. Batai, deja, visi lenkiški ar kiniški: eiliniam pirkėjui – tinkami, neeilinis – praeina pro šalį. Ir senųjų gerųjų „Salamander“ (gamintų Minske pagal šios bendrovės licenciją) jau seniai čia nėra.
Išvados: ir Gariūnuose galima apsirengti skoningai, tačiau tai – tik ilgų distancijų pirkėjams.
„Humana“: greitas reidas
Sąmoningai minime šio dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo pavadinimą, nes bent jau Vilniuje jam kol kas nėra konkurentų (be to, pagal parduotuvių skaičių jis pirmauja šalyje). Užtenka vien užmesti akį į šalia parduotuvių esančias stovėjimo aikšteles „naujojo sezono“ (jis būna kas 5 savaites) dieną – pilnut pilnutėlės. Beje, nemažai tądien jose stovėjusių puikių automobilių nepadarytų gėdos nė vienam „butikui“.
Taigi norinčiam apsirengti minėtose parduotuvėse vyrui reikia pasirinkti vieną iš dviejų taktikų: arba greito bėgimo, arba lėto „šukavimo“. T. y. reikia arba pačią pirmąją „naujojo sezono“ dieną stengtis per kuo trumpesnį laiką aplėkti kuo daugiau parduotuvių (mat naujų prekių visose jose būna tą pačią dieną), arba lėtai varstyti jų duris visas tas 5 savaites (nes naujų prekių papildoma nuolat).
Pasirinkus pirmąjį variantą reikia ne tik greitai važiuoti miesto gatvėmis, bet ir greitos, kaip pirkėjo, reakcijos. Mat šalia jūsų bus minia tokių pat ištroškusių pigiai ir originaliai apsirengti žmonių (kas keisčiausia, jos gretose ne tiek jau mažai būna vyrų). Taigi žvitriu žvilgsniu apžvelgiat ir energingais rankų judesiais skleidžiant drabužius galima išsirinkti (jei ne pirmoje, tai trečioje ar penktoje parduotuvėje) retesnės spalvos klasikinį švarką (apie 20 Lt), naujas kelnes (taip pat apie 20 Lt) ar tokius pat marškinius (20–30 Lt; dėvėti kainuoja apie 15 Lt).
Jei pasiseks (t. y. būsite greitesni už kitus), spėsite nutverti naujas ar apynaujes odines pirštuotas pirštines (20–30 Lt) ar pasaulinio garso mados namų kaklaraištį (7–17 Lt). Striukių šiose parduotuvėse (40–120 Lt) – visiems gyvenimo atvejams, o štai su klasikiniais paltais – problemiška. Teks daug palakstyti, kol rasite sau tinkamą (tačiau toks tekainuos 80–160 Lt).
Antrąjį minėtą variantą renkasi lėto būdo, gal kiek pedantiški vyrai – juk ne juokas pagal savo susikurtą sistemą kas kelintą dieną apeiti kelias ar dar daugiau parduotuvių. Tačiau, kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Kiti specialiai laukia, kol prekės imamos pamažu piginti, ir tik tuomet perka nusižiūrėtą drabužį už visai juokingą kainą (aišku, jeigu jo iki tol kas nors dar nenupirko). Tiesa, batų (bent jau vyriškų ir atitinkančių išvardytus kriterijus) pasirinkimas šiose parduotuvėse – labai menkas. Gal net geriau jų čia visai neieškoti.
Išvados: visiems vyrams, kurie pirmiausia ieško kokybės bei originalumo (juk tai ne kiniškos turgaus ar eilinės parduotuvės prekės) ir nori pigiai apsirengti, dėvėtų drabužių parduotuvės – pats tas. Tiesa, jautresnės sielos vyrams gali kilti dvasinių kolizijų: kaip gi mes, europiečiai, galime šitaip save žeminti, apsipirkdami tokiose parduotuvėse?! Tokioms asmenybėms dera atsakyti tokiu klausimu: o jūsų nekankina tos pačios dvasinės kolizijos, kad jūs, europietis, uždirbate neeuropietišką atlyginimą?
Komisai: vyrams – pro šalį
Netiesa, kad sunkmečiu blogai visiems. Kai kas šiuo periodu tiesiog klesti – skolų išieškojimo tarnybos ar antstoliai. Tikras renesansas dabar ir kažkada neblogai gyvavusiems komisams. Tačiau dabartiniai komisai, jau pasimokę išlikimo taisyklių iš dėvėtų drabužių parduotuvių, taiko labai griežtus aprangos atrankos kriterijus: apynaują vyrišką striukę, vienąkart dėvėtą kostiumą ar lygiai tiek pat kartų avėtus batus iš jūsų vargiai priims, tad ir jūs, pirkėjau, ten vargu ar tokių vyriškų drabužių ar apavo aptiksite. Geriausia išeitis šiuo atveju – turėti po ranka artimiausių komisų telefonus ir periodiškai jiems paskambinti bei pasiteirauti, ar turi, tarkim, 52 dydžio apynaujį ar naują vyrišką klasikinį paltą.
Padėtis pagerės (mums, pirkėjams) nebent tik tuomet, jeigu, sunkmečiui užsitęsus, komisai ims specializuotis: kas prekiaus tik baldais, kas – namų apyvokos ir technikos reikmenimis, o kas – vien drabužiais. O dabar daugumoje komisų karaliauja tikras chaosas.
Išvados: komisuose ką nors iš aprangos kol kas tegali išsirinkti tik moterys, nes jų drabužių pasirinkimas – visuomet didesnis už stipriosios lyties atstovų. Ir ką jau ką, o gerus kailinius už nedidelę kainą (turint omenyje mūsų atlyginimus ir prekių kainas) jos ten tikrai gali nusižiūrėti. Vyrams kol kas geriau komisus aplenkti.