Pavyzdžiui, prekės ženklo „Calvin Klein“ kvapą „Eternity“ vos tik sukūrę parfumeriai iš pradžių pavadino „Pietine žvaigžde“. Prabangius rytietiškus kvepalus „Indiška svajonė“, dvelkiančius indų meilės pasakų paslaptimis, kompanija „Guerlain“ pasauliui pristatė kaip „Shalimar“. Na, o „Yves Saint Laurent” kvapas „Opium“ iš pradžių buvo pavadintas „Šnabždesiu“.
Anksčiau kompanijos, pristatančios naujus kvapus, rinkosi paprastesnį kelią: parfumerių kūriniai buvo pavadinami atsižvelgiant į pagrindinę sudedamąją dalį arba gaudavo saldžius, pompastiškus ir romantiškus vardus.
Chanel iššūkis
Parfumerijos pasaulio tradicijoms pirmoji iššūkį metė žymioji dizainerė Coco Chanel. Pavadinti kvepalus „Chanel No 5“ buvo drąsus ir netikėtas žingsnis, kuris sukėlė daug diskusijų. Dalis bandė atspėti, ką tai galėtų reikšti ir kokia užuomina slypi. Kiti galvojo, kad toks kvepalų pavadinimas yra tiesiog beprasmis.
Tiesa, egzistuoja tokia teorija, kad Coco Chanel buvo įsitikinusi, jog skaičius penki jai neša laimę ir dėl šios priežasties ji pasirinko penktąjį kvepalų buteliuką iš tų, kuriuos jai pateikė parfumeriai.
Madmuazelė Chanel atlaikė aplinkinių spaudimą – ji net nusprendė pristatyti naujus kvepalus „No 19“. Coco gimė rugpjūčio 19-ąją - tą dieną pasirodė ir šie kvepalai. Ir ji, ir jie yra pažymėti liūto ženklu. Nors niekas nemanė, kad dar vieni skaičiumi pavadinti kvepalai gali sulaukti tokios sėkmės, kaip ir garsieji „No 5“, mados kūrėjos tai neišgąsdino.
Įkvėpti Chanel pavyzdžio ir pamatę, kad tradicijų laužymas pasiteisino, naujus kvapus pristatančios kompanijos tapo drąsesnės. Pavyzdžiui, 1977 m. „Yves Saint Laurent“ išleido kvepalus „Opium“. Dėl šio kvapo pavadinimo kilo didelis skandalas. JAV ir Ispanijos teismai apkaltino gamintojus narkotinių medžiagų propogavimu ir uždraudė šiuos kvepalus pardavinėti savo šalyse.
Saudo Arabijoje žodį „opium“ buvo uždrausta net minėti. Tik po aštuonerių metų, kai pasirodė „Dior“ kvapas „Poison“ („Nuodai“), paaiškėjo, kad visuomenė priprato prie šokiruojančių pavadinimų.
Tiesa, šiuo metu parfumerijos pasaulyje vyrauja nauja tendencija - daugelis kompanijų jau esamus kvepalų pavadinimus tiesiog papildo. Taip kvapas „Poison“ iš pradžių tapo „Tendre Poison“, o vėliau ir „Hypnotic Poison“. Pirmiausia „Armani“ pristatė kvapą „Gio“, o vėliau pasirodė „Acqua di Gio“. Na, o „Amarige“ pasipuošė pompastišku epitetu – „Extravagance d`Amarige“...
Ekspertai kritikuoja tokį kompanijų pasirinkimą ir mano, kad privalu laikytis griežtos taisyklės: nauja nata – naujas pavadinimas. Visa esmė slypi asociacijose: pavadinimas ir kvapas yra glaudžiai susiję. Pamatę panašų kvepalų pavadinimą, mes tikimės, kad nauji kvepalai bus panašūs į senuosius.
Jeigu įsigytas kvapas patiko, mes tikimės, kad naujas kvapas su panašiu pavadinimu bent šiek tiek primins senuosius, ir neužuodę nieko panašaus, jaučiame nusivylimą. O jeigu pirmieji „Poison“ kvepalai nusibodo, gali būti, kad jų savininkė nė už ką nepasižiūrės į antrą ir trečią panašų kvepalų buteliuką.
Nors kvepalų pavadinimas nėra pagrindinė priežastis, nulemianti vieno ar kito kvapo pasirinkimą, visgi atkreipti dėmesį vertėtų, nes kiekvienas kvepalų pavadinimas - tarsi užkoduota žinutė mums.
