Gal todėl pravėrus spintos duris ranka nedvejodama tiesiasi link jo, paženklinto amžinos ir mielos klasikos ženklu, kaip ir maža juoda suknelė, bateliai su 3–4 cm pakulne, perlų vėrinys ar juodos ir baltos spalvų derinys. Bet...
„Šiuolaikinis kostiumėlis turi daug veidų ir seniai nėra vien tik švarko ir sijono ar švarko ir kelnių duetas. Kostiumėliu vadinamas bet koks tarpusavyje derančių drabužių komplektas. Dar daugiau – tai žmogaus ir drabužių derinys!“ – sako įvaizdžio kūrėja, dizainerė Liubovė ČAPLIKIENĖ.
Be taisyklių...
Šiandien apibrėžti kostiumėlį nėra paprasta, nes vargu ar dar egzistuoja taisyklės, kaip jis turėtų atrodyti, kur ir kada jį galima dėvėti. Mados pasaulyje vyraujant skirtingiems stiliams tradicinis klasikinis kostiumėlis gali priminti ne tik paprastą eilutę, bet ir griežtą vyrišką švarką, karinę uniformą, o papuoštas raukiniais ir „saldžiu“ dekoru įgauti romantiško, folklorinio atspalvio.
Tačiau jo išvaizdą gali pakeisti ne vien apdailos detalės, skirtinga apykaklė ar papildoma eilė sagų – kostiumėlio stilių lemia ir medžiaga. Šiuolaikinės technologijos sukūrė ir naujų, dar nematytų audinių, spindinčių tarsi plienas, raibuliuojančių it vandens paviršius, minkštų ir švelnių kaip avies vilna, skirtingų savo reljefiniais paviršiais, raštais bei spalvų deriniais. Visa tai leidžia dizaineriams tradicinį klasikinį kostiumėlį paversti nepakartojamu ir savitu.
Seniau kostiumėlis buvo tik švarko ir sijono ar kelnių duetas, o šiandien jį galima išplėsti iki nedidelio ansamblio: madinga daugiasluoksniškumo tendencija į jo sudėtį įtraukė timpes, tuniką, suknelę, korsetą, liemenę, pačius įvairiausius aksesuarus. Skirtingai sukomplektavę visas ansamblio dalis kaskart gausime vis kitokį kostiumėlį, vadinasi, galime susikurti vis kitokį įvaizdį, savitą stilių, pabrėžiantį asmeninius charakterio bruožus.
„Naujosios moters“ įvaizdis
Kostiumėlio atsiradimas dailiosios lyties garderobe susijęs su „naujosios moters“ įvaizdžio atsiradimu XX a. antrame trečiame dešimtmetyje. Šie metai laikomi perversmu moterų madoje. Tai, kas po jo susiformavo, bemaž nepakito iki šių dienų. Nepriklausoma, nevaržoma, dirbanti, veržli, pasitikinti savimi, sportuojanti, mėgstanti eksperimentuoti, emancipuota, laisvalaikiu mielai išeinanti iš namų, važinėjanti nuosavu automobiliu – „naujosios moters“ įvaizdis pakeitė visus lig tol tradicijų puoselėtus moters gyvenimo aspektus, kartu iš esmės pakeitė ir jos garderobą.
Didžiausią įtaką tokiems pokyčiams turėjo karas, nusinešęs begalę vyrų gyvybių ir privertęs moteris būti ne tik namų židinio puoselėtojomis, bet ir šeimos maitintojomis. Peržengusioms namų slenkstį gamyklų darbininkėms, pardavėjoms, buhalterėms, sekretorėms staiga prireikė visiškai kitokių, patogių darbe, tarnyboje drabužių, kurie turėjo būti dar ir stilingi, ir puošnūs. Taip gimė vadinamasis dalykinis, kasdieniškas stilius.
Tiesa, jo atsiradimas nebuvo itin lengvas: kurti puošnius, prabangius apdarus moterims jau buvo įprasta, o dailūs drabužiai kasdienybei – visiškai naujas uždavinys. Dizaineriai ilgai netruko idėjų prisigaudyti vyriško garderobo lentynose: tvirtas, patvarus ir visada išvaizdus tvidas, storas trikotažas, griežtas, neįmantrus drabužių sukirpimas buvo atspirties taškai formuojant naują moterišką madą, kurios viena žaviausių apraiškų – kostiumėlis.
Pirmiausia pasiūlytas tiesaus ir ilgoko švarko bei sijono variantas, tačiau netrukus iš vyrų buvo atimtos ir kelnės – į jas pirmoji „įšoko“ to meto kino dievaitė Marlena Dietrich, kuriai itin imponavo vyriškas stilius. Plačios kelnės, kaklaraištis ir švarkas, daugeliu atveju pamėgdžiojantis fraką, – toks jos stilius netrukus užkrėtė kitas feminizmo idėjomis sergančias dailiosios lyties atstoves ir nauja kostiumėlio versija kaip mat išpopuliarėjo. Kitaip ir negalėjo būti – įvertinusios kelnių bei švarko derinio patogumą, praktiškumą moterys nebenorėjo jų atsisakyti.
Naujas kostiumėlio gyvavimo etapas prasidėjo jau po Antrojo pasaulinio karo. 1954 m. 71-erių sulaukusi garsioji Koko Šanel pateikė savo šio drabužio versiją: kuklų, bet elegantišką kostiumėlį iš minkšto melanžinio tvido, kurį sudarė tiesus švarkelis be apykaklės ir atlapų bei apačioje kiek platėjantis, vos kelius dengiantis sijonas.
Švarkelį puošė uždėtinės kišenės, dekoratyvūs kraštų apvadai ir aukso spalvos sagos. Tiesa, jis netapo akimirksniu toks populiarus kaip šios garsios paryžietės maža juoda suknelė. Jos „little suit by Chanel“ buvo deramai įvertintas tik 6–7 dešimtmetyje, kai žydruosiuose ekranuose pasirodė jį dėvinčios žinomos kultinės ledi: Greis Keli, Odri Hepburn, Žaklina Kenedi Onasis. Nuo tada iki šių dienų moteriškasis kostiumėlio variantas laikomas elegancijos viršūne.
Kiekvienas XX a. dešimtmetis mados pasaulyje pateikdavo naujų staigmenų, naujų atradimų, tad pirmieji kostiumėlių variantai skirtingu laikmečiu buvo skirtingai vertinami. Būtent todėl šiandien galime pasidžiaugti jų stilių, idėjų, modelių įvairove.
Nepavaldus madai
Tradicinis klasikinis kostiumėlis visada yra be didelių įmantrybių, ekstravagantiškumo jam suteikia papuošalai bei aksesuarai. Jis turi būti puikiai pasiūtas iš gero, kokybiško audinio, dažniausiai neutralių žemės spalvų, dailiai prigludęs prie moters figūros. Kaip tik todėl jis puikiai tinka bet kokiam metų laikui, nebent būtų specialiai siūtas kaip viršutinis šaltojo sezono drabužis.
„Investavusios į porą tokių kostiumėlių, prie jų priderinusios kelias puošnias palaidinukes, marškinius ar suknutę, suformuosime moteriškojo garderobo pagrindą, kurį galime vis kitaip derinti, paįvairinti vis kitais aksesuarais ir kaskart atrodysime kitaip. Kostiumėlį galime įsigyti gatavų drabužių skyriuje arba siūdintis pas siuvėją, bet itin taupyti nevertėtų – klasika madinga ne vieną sezoną... todėl ji ir amžinoji!
Klasikinis kostiumėlis niekada nebus nemadingas – jis nepavaldus madai, jei tik ji šiandien yra... Kur kas svarbiau turėti savo stilių, pabrėžti savo individualumą. Esu pastebėjusi, kad mano klientės jau nebeprašo pasiūti madingo drabužio, o geidžia kitokio, įdomaus, stilingo, jos asmenybei derančio varianto, – sako įvaizdžio kūrėja Liubovė Čaplikienė.
Drabužis panašiai kaip maistas – juk valgome tik tai, kas mums skanu, kas patinka. Tad formuodamos savo stilių nemėgdžiokime kitų, nebandykime perimti to, kas mums svetima ir nepriimtina. Kiekvieną rekomendaciją pasverkime apgalvotai, o drabužį pritaikykime sau, savo figūrai.“
Tinkamos proporcijos sukurs harmoniją
Sukurti harmoniją tarp kostiumėlio dalių padeda ne tik išlaikytas vientisas stilius, bet ir tinkamai pasirinktos proporcijos. Tai įvertinti labai svarbu, mat kiekvieno žmogaus figūra yra visiškai kitokia. Nors figūrų tipų yra gana daug, dizainerė išskiria tris pagrindinius: A – siauri pečiai ir platūs klubai, V – platūs pečiai ir siauri klubai, H – figūra be liemens.
Jei kostiumėlis susideda iš švarko ir sijono A figūros moterims švarko apačia turi nesiekti klubų linijos, o sijono ilgis priklauso nuo ūgio, kūno proporcijų, dažnai jis orientuotas ties keliais. Beje, tokios figūros savininkės gražiausiai atrodys dėvėdamos klasikinio tiesaus kirpimo sijonus – godė, pūstų, „baliono“ tipo sijonų geriau atsisakyti. Švarko puošybos detalės turi būti viršuje, ties pečiais, apykakle, ir jokiu būdu ne apačioje – tai vizualiai išplatintų ir dar labiau išryškintų klubų liniją.
Turinčiosioms V tipo figūrą reikia labai atsargiai elgtis su drabužio pečiais: šiukštu juos išplatinti, naudoti raukinius ar dekoruoti šią vietą. Geriausia siūti paprastas statytas ar pusiau reglano rankoves, švarko apačios nesiaurinti, jei pageidaujama, galima ją pabrėžti, net išryškinti ypatinga apdaila.
Švarko ilgis gali būti įvairus, tiks net ir trumpas bolero švarkelis, be puošybinių elementų, pasiūtas iš puikaus ir kokybiško audinio. Priešingai nei švarkas, sijonas turi būti ryškus kostiumėlio akcentas. Jo modelis gali būti labai įvairus, o ilgis vėlgi priklauso nuo moters ūgio ir figūros.
H figūros savininkėms ilgesnis ar trumpesnis švarkelis tiks tik tuomet, jei bus paryškinta liemens vieta: kirpimu, paraukimu, klostelėmis, spalva. Šiuo atveju idealiai derės godė, „saulės kliošo“, „baliono“ modelio sijonas.
Jei kostiumėlis susideda iš švarko ir kelnių, A figūros moterims dizainerė nepataria dėvėti aptemptų kelnių: jos išryškins ir taip gan plačią kūno dalį, todėl kelnės turi būti arba labai plačios, kad paslėptų stambiąsias vietas, arba tiesios, vidutinio platumo. Gražiausiai atrodys šiek tiek įliemenuotas švarkas, kuris turi dengti klubus.
V figūros moterys turi kur kas daugiau laisvės rinkdamosi kelnių modelius, tačiau joms netiks itin siauros, „cigaretės“ tipo kelnės, kurios išryškins mažą užpakaliuką ir plonas kojas. Švarką reikia derinti atskirai kiekvienu atveju prie kelnių modelio ir nepamiršti, kad pečių linija turi išlikti neutrali.
H figūros atveju svarbiausia paryškinti liemenį, švarko ir kelnių įvairovė yra itin didelė, todėl svarbu prisitaikyti tai, kas tinka asmeniškai.
„Afgani“, „haremai“ ir kitaip vadinamos rytietiškos kelnės, dizainerės nuomone, tinka toms, kurių kojos prasideda „nuo kaklo“. Šis modelis reikalauja idealios proporcijos, dailaus sudėjimo, laibų kojų, be to, dera ryškioms ir ugningo temperamento moterims. Nors Rytuose prie jų dėvimos šlepetės, lietuvės nepriekaištingai atrodys tik avėdamos aukštakulnius batelius.
Įvaizdžio kūrėja Liubovė Čaplikienė pabrėžia, jog moterys asmeniškai turėtų prisitaikyti bet kokias rekomendacijas, mat kiekvienos figūra gali būti labai skirtinga.
