Asociacijų pasaulyje
Pabandykime įsivaizduoti, kokia avalynė tiks prie šviesios, lengvos, gėlėtos, vasariškai romantiškos suknelės. Ar tiks juodi bateliai su aukštu smailiu kulniuku, o gal pintos basutės ar sportinė avalynė? Dauguma žmonių net negalvodami pasirinks antrąjį variantą, nes jis harmoningas. Paprašyti paaiškinti, jie remsis tradicijomis ar per daugelį metų nusistovėjusiais stereotipais. Žinoma, ir tradicijos, ir stereotipai realiai egzistuoja, tačiau kažkada juk turėjo būti pradžių pradžia... Ir tai įvyko dėl intuicijos.
Kūrybos aktas visada paremtas intuicija. Tai tinka kalbant ne tik apie grynąjį meną (muziką ir dailę), bet ir apie taikomuosius menus, kuriems priskirtume ir madą. Menininko harmonijos pojūtis šiuo atveju grindžiamas asociatyviuoju mąstymu. Išvertus iš lotynų kalbos žodis associatio reiškia ryšį, kuris suvokiamas ne kaip fizinis ryšys tarp realių objektų. Pavyzdžiui, romantiška suknelė jokiu būdu nesusieta nei su basutėmis, nei su bateliais, nei su sportbačiais.
Asociacijos – tai daiktų ir tikrovės reiškinių sąryšio atspindys žmogaus sąmonėje. Mums atrodo, jog suknelė susieta su basutėmis – ji tiesiog asocijuojasi su jomis.
Kūrybos proceso metu padeda sugebėjimas generuoti vadinamąsias laisvąsias asociacijas – sąvokas ir vaizdinius, kurie atsiranda pasąmonėje kalbant ar matant kokį nors objektą. Pavyzdžiui, kokias asociacijas mums sukelia žodis „stiklas“? Vienas atsakys, jog tai – skaidrumas, vėsa, spindėjimas; kitam tai – langas ir ploviklis ar valiklis; o kažkas prisimins duženas, žaizdas ir kraują.
Bet kokiu atveju asociacijos – tai sąvokos ir vaizdiniai, kurie nereikalauja paaiškinimų. Jie siejami su objektu savaime, be intelekto pastangų ir svarstymų. Todėl dabar lengva paaiškinti, kodėl juodi vakaro bateliai nedera prie romantiškos suknelės – ji kelia visiškai kitokias asociacijas.
Taigi mes renkamės ne daiktus, o asociatyvius jų vaizdinius.
Pagrindinę harmonijos taisyklę galima suformuluoti taip: įvaizdžio elementų harmonija – tai ne pačių elementų suderinamumas, o jų asociatyviųjų šifrų dermė.
Negalima pamiršti, kad ne tik kostiumas, bet ir žmogaus išorė, eisena, balsas taip pat yra asociatyviojo portreto dalis. Todėl pati tipiškiausia stilistų klaida – kai jie ieško kokių nors įvaizdžio elementų vien todėl, kad šie daiktai jiems atrodo stilingi, gražūs ir madingi. Tačiau nieko negalima dėvėti vien „dėl grožio“. Pavyzdžiui, į vadinamąją arklio uodegą surišti ir kaspinu papuošti plaukai tikrai netiks vyresnio amžiaus moteriai, nes paprasčiausiai šie elementai asocijuojasi su nekaltybe, naivumu ir mergaitiška romantika.
Niuansų nelaisvėje
Egzistuoja dvi harmonijos rūšys. Pirmoji – tai niuansų harmonija, pagrįsta asociatyviųjų šifrų sutapimu. Pasirinkę šį įvaizdžio kūrimo būdą, mes ieškome elementų, kurie atitinka kokią nors temą. Pavyzdžiui, jei tai romantiškas merginos įvaizdis, tai mūsų asociatyvieji šifrai bus jaunystė, skaistumas, dvasingumas, švelnumas...
Kurdami šį įvaizdį, ieškome tinkamos „faktūros“ – lieknos figūros, svajingo veido, šviesių garbanų modelio, kurį apvilksime besiplaikstančia vasarine suknele, apausime lengvomis basutėmis, sugalvosime jai tinkančią istoriją ir vaidmenį, o fonas bus žydinčių ramunių laukas. Šis įvaizdis mums atrodo harmoningas, nes visų jo elementų asociatyvieji šifrai sutampa. Tačiau ar jis stilingas?
Paradoksalu, tačiau pernelyg ideali niuansų harmonija – stilingumo priešas, nes visiškas asociatyviųjų šifrų sutapimas gimdo stereotipus, nuobodžias, negyvybingas schemas. Tai antra tipiška klaida, aptinkama pradedančiųjų stilistų kūryboje: norėdami padaryti savo kūrinį idealiai harmoningą, jie apkrauna kuriamą įvaizdį monotonišku tų pačių asociacijų kartojimu, nepamiršdami visų detalių ir smulkmenų.
Jeigu tai fatališka moteris, būtinai bus su vualiu, vėduokle ir ilgu cigaretės kandikliu; jei verslo ledi – su akiniais ir portfeliu ar dokumentų aplanku; jei romantiška mergina – būtinai blondinė su raukiniais ir ramunių puokšte. Ir kam gali patikti, jei tai kartojama šimtus kartų! Įvaizdžio pakartojimai veikia taip pat, kaip ir to paties anekdoto pasakojimas nuo ryto iki vakaro. Pirmą kartą išgirdę mes pasijuoksime, antrą – mandagiai šyptelėsime, o trečią – susierzinsime.
Norėdami to išvengti, rinkimės elementus, kurių asociatyvieji šifrai turi daug bendra, tačiau nekopijuoja vieni kitų.
Grįžkime prie romantiškos merginos įvaizdžio. Ar galime išvengti štampų ir pakeisti kai kuriuos elementus, išsaugodami romantišką įvaizdį? Ar būtinai ji turi būti blondinė? Žinoma, ne! Rusva plaukų spalva suteiktų įvaizdžiui įžūlumo, drąsos ir neapibrėžtumo atspalvį, o tamsi – santūrumo ir kilnumo. Pasirinktais elementais ir detalėmis galime papildyti tai, kas jau sukurta, padaryti įvaizdį turtingesnį ir gilesnį.
Kontrastai
Antras variantas – kontrastų harmonija, pagrįsta asociatyviųjų šifrų supriešinimu. Grįžę prie romantiškos suknelės pavyzdžio, pintas basutes pabandykime pakeisti grubiais kareiviškais batais storu padu. Toks derinys taip pat atrodo harmoningas, nors šių dviejų elementų asociatyvieji šifrai neturi nieko bendra. Suknelė spinduliuoja švelnumą ir lengvumą, o batai – tvirtumą ir „kietumą“. Sujungę šiuos du elementus, mes sukūrėme naujų asociacijų: laisvė, neapibrėžtumas, tradicijų laužymas. Juk jų nejutome matydami suknelę ar batus atskirai.
Kontrastas turi būti pateisinamas: prieštaringi elementai harmoningai derės tik tuo atveju, jei juos sujungus gims naujų asociacijų.
Dar vienas pavyzdys: juoda spalva daugeliui žmonių asocijuojasi su drama, vienatve, mistika, o balta – su tyrumu ir nekaltumu. Suderinę juodą kostiumą ir baltus marškinius turime naują asociaciją: kilmingumą ir aristokratiškumą.
Žinoma, ne kiekvienas supriešinimas gali būti harmoningas, čia nesunku mestis ir į neskoningumo šalikelę. Neapgalvotas kontrastingų elementų derinys kuria kičą. Tai bus trečioji tipiška pradedančiojo stilisto klaida: kuriant įvaizdį naudoti nepateisinamus kontrastus, atiduoti „duoklę“ madingoms srovėms arba siekti pademonstruoti drąsą ir savojo kūrybinio mąstymo paradoksalumą. Todėl bandymas „įžūliai“ apsiauti sportbačius dėvint mažą juodą suknelę kokteilių vakarėlyje neįtikins, kad tai harmoninga.
Žinoma, kičas taip pat gali būti stilingas, tai yra konceptualu. Pavyzdžių galime rasti Vivienne Westwood ar Jeano Paulio Gaultier kolekcijose. Šiuo atveju stilistų kūryba paremta disharmonija, bet pastaroji perkelta į koncepcijos rangą, o tai jau visai kita istorija...
Dėl skonio nesiginčijama?!
Gerą skonį arba harmonijos pojūtį lemia išvystytas asociatyvusis mąstymas. Kiekvienas iš mūsų harmoniją suvokia intuityviai. Tai dėsninga: nebūtina tapti kompozitoriumi, kad išgirstum netikslų garsą. Asociatyvusis mąstymas – tai mūsų šeštasis jausmas, duotas gimimo metu. Jeigu penkiametis mažylis iš kirpyklos grįžusiai mamai pareikš, jog pakeitusi plaukų spalvą ji tapo pikta, neverta atmesti šio vertinimo vien todėl, kad vaikas esą nieko neišmano apie madą. Kartais vaikai gali labai puikiai pajusti asociatyvųjį įvaizdžio šifrą todėl, kad jie turi mažai loginių asociacijų, jiems dar niekas „neįpiršo“ mados stereotipų.
Žinoma, skonį galima išlavinti, bet tai priklauso ne nuo to, kiek mados žurnalų pervertė žmogus, o nuo to, kokius filmus matė (ir kiek jų), kokios muzikos klausė, kokius teatrus ir muziejus lankė, tiksliau sakant, kaip dažnai ir aktyviai mėgavosi menu. Būtent tai formuoja žmogaus skonį ir aprangos stilių.
Skonis gali būti ne tik geras ar blogas, jis gali būti individualus. Tai priklauso nuo asmeninių konkretaus žmogaus asociatyviojo mąstymo ypatybių. Jei mums visiems tie patys dalykai atrodytų gražūs ir harmoningi, mes pavirstume vienoda minia. Tačiau asociatyvusis mąstymas – tai ne tik konkrečios asmenybės savitumas, tai ir visos civilizacijos sukauptos kultūrinės patirties produktas, o asmenybė ir yra civilizacijos „įpėdinė“.
Būtent todėl įvairių kultūrų atstovų asociacijos gali nesutapti, o kartais tai gali būti naujų kūrybinių idėjų šaltinis. Prisiminkime komercinės drabužių kolekcijos, kurią sukūrė japonų modeliuotojai Issey Miyake ir Yohji Yamamoto, savitumą. Jie – ne Europos civilizacijos asociacijų naštos skleidėjai, todėl yra nesąmoningai paradoksalūs.
Logika ar intuicija?
Asociacijas žmonija kaupė tūkstančius metų. Vilioja idėja jas suformuluoti, sudaryti enciklopediją ir kompiuterizuoti – sukurti programą. Vėliau stilistas, dirbdamas su įvaizdžiu, galėtų greitai rasti reikalingus komponentus. Deja, kompiuteris niekada nepakeis šio proceso – jis neturi intuicijos!
Įvaizdžio, kaip ir meno kūrinio, gimimas – tai kūrybos aktas, neįsivaizduojamas be intuicijos. Geras stilius, kaip rašė D. Diderot, slepiasi sieloje.
Logika visada padės analizuoti rezultatą, tačiau pradėti reikia intuityviai, pasitikint savo asociatyviuoju mąstymu. Juk kartais norisi sukomponuoti elementus būtent taip. Tačiau po to būtina tai patikrinti remiantis logika: pažvelgti į kūrinį atsitraukus bent penketą žingsnių, įsižiūrėti ir išsiaiškinti, koks galutinis rezultatas, ar laikytasi harmonijos taisyklių, ar nėra ko nors nereikalinga. O nereikalingas gali būti ir elementas, keliantis disharmoniją, ir detalė, per daug įkyriai kartojanti temą.
Svarbiausia kuriant įvaizdį – idėja. Pirmiausia reikia suvokti asociatyvų vaizdinį, negalima pradėti dirbti su atskirais elementais. Jei vaizdinys parengtas, reikia jį atskleisti pasitelkiant niuansus ir kontrastus. Stilisto rankose visos harmonijos rūšys ir jų jungtys leidžia sukurti įdomesnį ir originalesnį rezultatą. Įvaizdžio elementai – tai paletės dažai, kurie turi šimtus atspalvių, tik svarbu kuriant neužgniaužti, nenuslopinti nei vidinio balso, nei išminties šnabždesio...
Žurnale "Express Mada" skaitykite:
Svajotojos
...apie mados pasaulį sudrebinusį duetą Rodarte...
Jausmų diktatas
...apie tai, kokias vestuvines sukneles vilkėjo mums gerai pažįstamos moterys...
Nuotakos stilius: klasika, romantika, o gal savitumas?
...vestuvinių suknelių tendencijos ir mados kriterijai...
Smokingas ir peteliškė
...proginės vyrų aprangos kodai - kas tai?
Svarbiausios suknelės istorija
...viskas apie vestuvines sukneles...
