Skaitome knygas, žiūrime filmus, klausomės muziką, domimės vizualiniais menais visų pirma siekdami patenkinti vidinius emocinius poreikius, kurie yra esminiai mūsų asmenybei. Tačiau mes taip pat renkamės meną siekdami susikurti sau tapatybę – išreikšti savo gyvenimo istorijas. Taip pat mes ieškome šių istorijų kituose žmonėse. Intuityviai jaučiame, kad apie kitus galime spręsti pagal jų skonį.

Deja, šie sprendimai neretai būna klaidingi – daugiausia dėl to, kad kreipiame dėmesį į klaidingus dalykus. Svarbu suprasti, kaip atskirti esminius dalykus.

Skonio medžiotojai

Net vaikystėje Johno Darnielle‘o apetitas muzikos tyrinėjimui buvo nepasotinamas. Jis valandų valandas praleisdavo klausydamasis džiazo plokštelių, mokydamasis groti gitara. Kaip ir dauguma kitų, kurie buvo atviri įvairioms meno formoms jauname amžiuje, Darnielle nenustojo domėtis viskuo suaugęs. Dabar jis yra indie roko grupės „The Mountain Goats“ dainininkas, vis dar ieško naujos muzikos, neretai klausosi penkių ar šešių žanrų per dieną.

„Muzika, kuri mane mažiausiai domina, yra ta, kurią pats galiu sukurti“, - sako Darnielle.

Darnielle – labai atviras; tai kūrybiško, smalsaus ir lakios vaizduotės žmogaus bruožas. Tokie žmonės būna skonio medžiotojai – nuolat išbando naują muziką, skaito filmų apžvalgas, ieškodami neatrastų perlų, lankosi muziejuose. Jų smalsumas skatina juos pažinti pasaulį ieškant naujovių, rašo „Psychology Today“.

Atvirų žmonių gyvenamosiose erdvėse daugiau knygų, CD ir DVD, ir jų kolekcijos eklektiškesnės nei kitų žmonių, sako S. Goslingas. Jiems patinka atrasti naujus meno kūrinius ir daryti įtaką kitų skoniui.

„Žmonės, kurie yra labai atviri, daugiau linkę rizikuoti skonio klausimais, - sako Kembridžo universiteto psichologas Jasonas Rentfrow. - Bręsdami jie skiria vis daugiau laiko ir pinigų stengdamiesi aprėpti visko tiek, kiek pajėgia“.

Labai atviri žmonės taip pat daugiau linkę patys tapti menininkais, pasak BBC tyrimo, kuriame dalyvavo 90 000 žmonių.

„Atvirumas siejasi su plačiu skoniu, - aiškina Pietų Ilinojaus universiteto psichologas Stephenas Dollingeris. - Šie individai pasižymi platesniu kultūriniu akiračiu ir nuovoka, kas yra tikras bei įdomus menas“.

Ne tokie atviri žmonės gali užstrigti ties savo jaunystės skoniais, žiūrėti nostalgiškus filmus bei klausytis klasikinio roko.

Pojūčių ieškotojai

Sarah Angelmar užaugo Fontainebleu, konservatyviame Paryžiaus priemiestyje, kur Prancūzijos valdovai praleisdavo savo vasaras. Ekstravertiška, bendraujanti mergaitė, gyvenanti istorinėje, bet nuobodžioje vietoje, naktimis svajojo nuvykti į Ameriką ir tapti garsia popmuzikos žvaigžde.

Ji pasirinko Madonną kaip savo idealą, užsirašinėjo jos dainų žodžius, dainuodavo bei šokdavo jos muzikinių kūrinių naminėse vaizdo versijose.

„Madonna išreiškė jaunos moters gyvenimo geismą ir emocinę dramą“, - prisimena S. Angelmar. Dabar ji Niujorke dirba mados srityje, bet vis dar ieško jutiminių malonumų mene, kurį vartoja: „Mano mėgstamos knygos, menas, muzika, - viskas buvo labai spalvinga, gražu, jausminga“.

Pojūčių ieškojimo stilius, kurį įkūnija S. Angelmar, yra ekstravertų skiriamasis ženklas. Tai gyvybingi, aktyvūs, socialūs žmonės, kurie mene ieško jaudulio. Kad būtumėte ekstravertai, nebūtinai turite būti pojūčių ieškotojai, bet tai praverčia.

„Be didesnės stimuliacijos jie ima nuobodžiauti, - aiškina S. Goslingas. - Jiems patinka ryškios šviesos, minia, bruzdesys, jie mėgsta rizikuoti ir ieškoti iššūkių.“

Ieškodami naujų pojūčių ekstravertai žavisi veiksmo ir nuotykiniais filmais bei muzikos klipais, tačiau TV žaidimai ir naujos programos juos verčia nuobodžiauti, teigiama Ispanijos Leida universiteto tyrime. Jie mažiau nei dauguma žiūri TV, vietoje to labiau linkę rinktis bendravimo akis į akį spontaniškumą ir džiaugsmą, tačiau jų poreikis nuolatiniam jausminiam ar intelektualiniam stimuliavimui reiškia, kad TV jie palieka įjungtą net ir kitokios veiklos metu – skaitant, valgant ar net glamonėjantis.

Naujų pojūčių fanatikus taip pat traukia pornografiniai ir siaubo filmai. Vieno tyrimo metu subjektai žiūrėjo dvidešimties minučių epizodą iš „Penktadienio, tryliktosios“. Pojūčių ieškotojai ne tik labiau mėgavosi filmu; jiems padidėjo seilėtekis, o tai rodo didesnį gyvumo ir kognityvinės veiklos lygį.

Ekstravertams taip pat patinka menas su „jutiminiais elementais“ – beprotiškomis spalvomis, įtaigiais veiksmais, sekso ar prievartos temomis – pavyzdžiui, paveikslai, kuriuose vaizduojamas karas, kastracija, pagrobimas. Todėl ekstravertus gali patraukti agresyvi Jacksono Pollacko stilistika ar chaosas bei kančia, pavaizduota Picasso paveiksle „Guernica“.

„Dauguma žmonių mieliau renkasi pažįstamus dalykus, jiems labiau patinka malonus, realistiškas menas nei abstraktus ar siurrealistinis, - aiškina Jennings Bryant, psichologas iš Indianos universiteto. - Bet pojūčių ieškotojų potraukis naujovėms ir emociškai sužadinantiems, net nemaloniems dalykams nulemia tai, kad jie kur kas geriau vertina modernųjį meną ir nemalonias temas mene bei fotografijose.“

Kitas ekstravertiškumo požymis – poreikis komunikuoti su kitais. Štai kas skatina ekstravertus lankytis roko koncertuose, šokių klubuose, kino teatruose – aplinkoje, kur labai svarbu bendrauti ir kuri labai stimuliuoja. Dar ir todėl ekstravertams patinka vokalinė muzika.

„Juos traukia žmogaus balsas, - paaiškina S. Goslingas. – Jie nori bendrauti“.

Tuo tarpu intravertai – tie santūrūs, susimąstę, į save susitelkę žmonės, kurie pasisemia energijos būdami vieni – linkę į meną bei muziką žvelgti kritiškai, kontempliatyviai. Jiems forma yra daug svarbesnė nei emocinė ekspresija, sakoma psichologo Cyrilo Burto tyrime.

Ekstravertai žavisi jutiminiu menu, o intravertai mieliau renkasi kontempliatyvią muziką su tobulai išreikštais formaliaisiais elementais, kaip kad matematinė Bacho fugų darna arba Debiusi ar Šopeno kūriniai. Kalbant apie filmus, intravertams labai svarbus charakterių vystymasis – plg. filmai „Taksi vairuotojas“, „Haroldas ir Modė“, „Pasiklydę vertime“.

Savęs gydymas

Jasono Ozicko tėvai išsiskyrė, kai jam buvo penkeri. Jis buvo neramus, niūrus vaikas. Kai tėvas pasiimdavo jį savaitgaliams, būtent Ozickas išrinkdavo muziką, kurios jie klausydavosi automobilyje, pavyzdžiui, „Portishead“ ar Elliott Smith.

„Jis visuomet mane kaltindavo, kad parenku „nuotaikos muziką“, - prisimena jis.

Jo teigimu, klausydamasis tų dainų dabar, jis pamaitina savo jautriausias emocijas įsivaizduodamas, kad jas dainuoja ant scenos.

„Vis dar klausausi daug emocionalios muzikos, - sako jis. – Klausausi muzikanto ir identifikuojuosi su tuo, ką jis jaučia“.

Burto tyrimas atskleidžia, kad mažiau emociškai stabilūs žmonės, kurie yra jautresni, nervingesni, neurotiškesni, lengvai nuliūsta, būna kūrybingesni ir labiau linkę į emocijas veikiantį meną, taip pat filmus, muziką, literatūrą. Savo gyvenamąsias erdves jie puošia įkvėpimą teikiančiais plakatais su tokiais užrašais, kaip kad „kol neišskleisi sparnų, niekad nežinai, kiek toli gali nuskristi“ arba „požiūris yra mažas dalykas, kuris gali daug pakeisti“.

Šie savęs įtikinimai padeda neurotiškiems žmonėms suvaldyti savo polinkį nerimauti ir nuliūsti, aiškina S. Goslingas: „Tokie plakatai yra vizualinė savęs gydymo forma“.

Tuo pat būdu neurotikai naudoja meną savo nuotaikoms sureguliuoti. Kai nuliūsta, dar labiau mėgaujasi savo neviltimi pasirinkdami melancholišką muziką, filmus ar knygas. Arba priešingai, gali pasirinkti optimistinį meną, kad pagerintų savo nuotaiką.

„Neurotikai linkę labiau kreipti dėmesį į turinį, o ne į struktūrą“, - aiškina psichologas Adrianas Furnhamas. Tyrimais nustatyta, kad menas mažina stresą. O tyrimas, kuriame dalyvavo žmonės iš 30 šalių, parodė, kad populiariausias metodas stresui sumažinti buvo muzikos klausymas – po TV žiūrėjimo ir vonios (seksas užėmė 16 vietą, psichologo konsultacija – paskutinę).

Labai neurotiški žmonės taip pat naudoja meną, kad pagrįstų savo liūdesio, pykčio, svetimumo jausmus. Pavyzdžiui, jie labiau linkę mėgautis repu ir sunkiuoju metalu.

„Agresyvių muzikos stilių klausymas... gali veikti gydančiai, - aiškina J. Rentfrow. - Tai leidžia jiems suprasti, kad yra kitų, kurie jaučiasi panašiai, ir kad justi pyktį normalu.“

Kita vertus, optimistiški, santūrūs, nerūpestingi žmonės vertina klasikinį meną, pavyzdžiui, barokinę architektūrą. Jie linksta prie tokio meno, kuris pabrėžia formą, o ne jausmą, turi pakankamai emocinio stabilumo, kad vertintų vientisumą ir formalistines detales.

„Esu linkęs lengvai pulti į paniką, man lengva prarasti savitvardą, - sako autorius ir filosofas Alainas De Bottonas. - Mane traukia vienuolynų aplinka, taip pat minimalizmas. Lengva įsivaizduoti, kad kažkas, kas yra visai priešingas, žavisi puošniomis detalėmis.“

Menas kaip dekoracija

Hillary Nagy buvo vyriausioji šeimoje, baigė prestižinę JAV akademiją ir pradėjo dirbti Niujorke marketingo vadove. Namie ji taip pat orientuota į pasiekimus, labai stengiasi, kad visi jos namų puošybos elementai spindėtų darna.

„Visuomet mąstau apie tai, kaip galėčiau sutvarkyti vieną iš mūsų kambarių“, - sako ji. „Nesuskaičiuojamą daugybę kartų mąstau, kas būtų geriausia“.

Ją traukia vaizduojamasis menas, kuris realistiškai atvaizduoja tuos dalykus, kurie jai patinka realiame gyvenime, tokius kaip paplūdimiai, palmės. Jai meno paskirtis yra dekoruoti gyvenamąsias erdves ir paversti jas „estetiškai gražiomis“. Bet Hillary neieško, netiria, nesižavi menu.

„Skamba liūdnai, bet manęs iš tiesų dabar niekas nežavi, - pripažįsta ji. - Aš pripratusi laukti kitų reakcijos, kai man reikia pasakyti savo nuomonę“.

Nagy puikiai iliustruoja labai sąžiningo žmogaus paveikslą – priklausomo, susitelkusio į tikslą, mėgstančio tvarką ir taisykles. Šie žmonės nesižavi menu kaip jausmų reguliavimo priemone ar intelektualinės stimuliacijos šaltiniu. Jiems menas – išorinis patogumas, naudingas pagražinti jų gyvenamąsias erdves arba bendrauti su žmonėmis, kurie tikrai susidomėję menu.

„Šiems žmonėms menas veikiau yra neesminis gyvenimo elementas“, - aiškina Dollinger.

Šie žmonės linkę rinktis tradicinį meną, o ne moderniuosius kūrinius ar abstraktųjį meną, dažnai muzikos klausosi iš tam tikros estetinės distancijos, žvelgdami šaltai ir logiškai. Jie linkę kreipti dėmesį į menininko technikos tobulumą arba jo vertę meno rinkoje, o ne savo emocines reakcijas.

„Jie kažkuria prasme yra priešingybės meniškiems, intuityviems, lakios vaizduotės žmonėms, jie labiau linkę išgyventi meną racionalesniais būdais“, - aiškina Furnhamas.

Nėra džiazo geno

Vienas labiausiai stebėtinų atradimų skonio tyrimų srityje – tai, kad meno polinkiai labai susiję su genais. Trijų tūkstančių dvynių tyrimas parodė, kad tai, ar mes mėgstame džiazą, ar nemėgstame, yra iš dalies paveldima. Kiti meniniai skoniai taip pat gali būti įtakoti genetikos.

Tai nereiškia, kad esti džiazo muzikos genas, kaip kad akių spalvos ar panašiai. Paveldima gali būti asmenybės ypatybės ir protinės savybės, kurios gali daryti įtaką tam tikrų meno formų pomėgiui. Skirtumas tarp žmogaus, kuriam patinka siaubo filmai, ir to, kuris mėgsta Pablo Nerudos poeziją, gali kilti iš paveldimų protinių savybių skirtumo.

Kognityviniai gebėjimai, kitas skonį įtakojantis veiksnys, taip pat iš dalies yra genetinis. Paveldime tokias savybes kaip dėmesio sutelkimas, atmintis, asociatyvaus mąstymo greitis ir gylis. Šie įgūdžiai gali padėti žmogui suprasti – o dėl to vertinti – sudėtingą ir spontanišką džiazo, baltųjų eilių bei kitų meno formų prigimtį, reikalaujančią protinio lankstumo.

Intelektas gali vaidinti dar vieną vaidmenį. Satoshi Kanazawa, Londono ekonomikos mokyklos raidos psichologas, sako, kad protingi žmonės labiau linkę įsisavinti evoliuciškai naujus skonius – tai yra, polinkį tiems dalykams, kurie neegzistavo prieš dešimt tūkstančių metų, kaip kad instrumentinė muzika.

Tačiau intelektas nesvarbus pripažįstant evoliuciškai pažįstamus skonius, pavyzdžiui, vokalinę muziką. Be to, sako Kanazawa, mažiau protingi žmonės silpniau suvokia, kad žmonės TV ir filmuose nėra realūs. Kadangi realistiškų žmonių atvaizdų matymas jiems gali atrodyti kone kaip buvimas su tais žmonėmis, jie labiau linkę mėgautis šiomis meno formomis ir praleisti laiką vartojant jas.

Dabar Giovanni Escalera yra kompozitorius ir elektroninio roko grupės „Sweet Electra“ gitaristas. Tačiau augdamas Gvadalacharoje, Meksikoje, jis buvo, kaip pats sako, „putlus, keistas paauglys“. Sulaukęs trylikos pasikeitė – kad kiti imtų jį pastebėti. Jis ėmė dažytis akis juodai, nešioti netikrus auskarus – roko grupių, kurias dievino, emblemas – ir klausytis naujausios punk, new wave ir elektroninės muzikos.

„Mano draugų motinos sakydavo: „Kodėl nešioji auskarus? Jie skirti mergaitėms“, - prisimena jis. Tačiau Escalera norėjo pademonstruoti savo lojalumą tai estetikai, su kuria identifikavosi. Rodydamas savo meilę užsienio grupėms, jis vylėsi išreikšti savo asmenybės atvirumą ir atskleisti save kitiems.

Pasakojimai draugams apie naują muziką, kurios jie priešingu atveju nebūtų išgirdę, stiprino jo savivertės jausmą, pojūtį, kad esi lyderis.

Savo skonio medžiojimo sugebėjimus Escalera naudojo identitetui užtvirtinti. Tai giliausias skonio formavimo sluoksnis – naudoti savo meninius pasirinkimus, kad sukurtume savo gyvenimo istoriją sau ir kitiems.

Identitetas susidaro ne tik iš savybių, kurios mus apibūdina, bet ir iš istorijų, kaip tapome būtent tokie, ir kaip pateikiame save kitiems, sako Danas McAdamsas, Northwestern universiteto psichologas. Skonis yra vienas pirminių šių asmeninių istorijų ingredientų. „Skoniai pasirodo žmonių istorijose kaip būdas parodyti, kas jie yra“, - sako McAdamsas.

Skonis parodo tikslą. Meno pasirinkimų raiška leidžia mums parodyti savo asmenybės savybes, o tai padeda mums kontroliuoti kitų įspūdį apie mus. Kai susipažįstate su nauju žmogumi, nieko apie jį nežinote, bet jei abu sutinkate, kad tam tikra daina yra liūdna ir tuomet tas žmogus pasako, kad ji jam patinka – jūs jau kažką apie jį sužinote.

„Žmonės dažniausiai sutaria dėl skonio objektų emocinių savybių“, - aiškina J. Rentfrow.

Iššifruojant skonio kodą

Jei mūsų skonio pasirinkimai atspindi mūsų asmenybes, ar tai reiškia, kad mes galime tiksliai spręsti apie kitus pagal jų skonį? Mes visi formuojame įspūdžius, paremtus žmonių meniniais pasirinkimais, būdami tikri, kad galime spręsti apie jų asmenybes iš dalykų, kurie jiems patinka. Tačiau šifruoti žmones pagal jų skonį nėra visai tikslu.

Daugumos mūsų asmenybės – įvairių savybių derinys. Pavyzdžiui, atviras skonio medžiotojas gali taip pat turėti ekstraverto poreikį ieškoti naujų pojūčių. Nė viena savybė iki galo neapsprendžia mūsų skonių – skirtingos asmenybės savybės taip pat daro įtaką, kaip ir kognityviniai sugebėjimai, kaip kad kalbos valdymas ir apskritai intelektas. Kartu su patirtimi tai sudaro begalinį pasirinkimų rinkinį, kurį mes ir matome.

Sprendžiame apie kitų skonį remdamiesi stereotipais, sako Goslingas; manome, kad populiariosios muzikos gerbėjai yra nekūrybiški tradicionalistai, o energingos vokalinės muzikos gerbėjai – komunikabilūs ir linksmi.

Kai kurie stereotipai yra teisingi. Kai S. Goslingas paprašo studentų sudaryti jų dešimties mėgstamiausių dainų sąrašus, kiti studentai su stebėtinu tikslumu sugeba nuspėti, kuris sąrašas yra kieno. Roko fanai yra išties ne tokie draugiški, konservatyvūs ir religingi, bet labiau artistiški ir nerimastingi nei religinės muzikos fanai. Manome, kad klasikinės muzikos gerbėjai yra draugiški ir emociškai stabilūs – ir apskritai kalbant esame teisūs.

S. Goslingas nustatė, kad žmonės, sprendžiantys apie kitus pagal jų „Facebook“ profilius, kuriuose paprastai nurodytos mėgstamos knygos, muzika ir filmai, gali tiksliai nustatyti jų atvirumą ir ekstravertiškumą, bet ne emocinį stabilumą. Ir mūsų stereotipai apie sunkiojo metalo, elektronikos, popmuzikos, repo, soul muzikos gerbėjus yra ne tokie tikslūs, kadangi mūsų sprendimus temdo netikslios rasinės prielaidos.

Kita priežastis, dėl ko mūsų sprendimai neteisingi, yra tai, kad susitelkiame į neteisingus ženklus. Klaidingai sprendžiame, kad, pavyzdžiui, žmonės, kurių namai labai dekoruoti ir netvarkingi, yra ekstravertiškesni.

Taip pat manome, kad tokie žmonės atviresni – kai iš tikro turėtume atsižvelgti į knygų ir muzikos įvairovę. Manome, kad tvankūs kambariai priklauso emociškai nestabiliems žmonėms – kai iš tikro teturėtume ieškoti įkvėpimą teikiančių plakatų.

Ir pabaigai – galbūt turėtume ieškoti skirtumų tarp savo ir kitų skonių ne kaip pagrindo nesutarimams, bet kaip galimybių tarpasmeniniams atradimams. Galbūt romėnai buvo teisūs, pareiškę: de gustinus non est disputandum – dėl skonio nesiginčijama. Dėl skonio reikalų negali kilti ginčų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją