„Ar dizaineriai diktuoja drabužių ilgį?“ – buvo paklausta mados guru Diana Vreeland.

„Tik jei leidžiatės diktuojami“, - atsakė ji.

Ši jos pastaba atskleidžia tą pertrūkį, kurį retai demonstruoja mados pasaulis. Tarp mados ir stiliaus yra tuščias tarpas.

Mada – tai drabužiai ir jų santykis su esamu laiku.

Stilius – tai jūs ir jūsų santykis su savimi.

Mada yra drabužiai. Stilius – dėvėtojas. Ši skirtis nė negalėtų būti aiškesnė.

Nepaisant mados plitimo stilius dešimtmečiais buvo netekęs savo svarbos. Ekonomikai plečiantis Ameriką apėmė kolektyvinio apsipirkimo karštligė. Vietoje stiliaus garbinome Prekę. Drabužius. Stiliui, kita vertus, visai nereikia kreditinės kortelės. Jis reikalauja drąsos ir kūrybiškumo.

Stilius – tai daugiau nei mada; tai individualus būdas atskleisti save. Tai unikalus dvasios ir materijos derinys – per daiktų pasaulį sukurtas ir atskleistas asmeninis identitetas. Tai būdas sugauti kažką gyvo, drabužiais deklaruoti save. Stilius – tai, ko žmonės iš tikro nori, kai siekia būti madingi (jei tik jie tiesiog nesiekia pasipuošti statusą simbolizuojančiais daiktais), rašo „Psychology Today“.

Kažkuria prasme madinga sumenkinti stiliaus svarbą. Tiesa, kad stilius nėra gyvenimo ar mirties klausimas, bet jis nėra nereikšmingas.

„Drabužiai iš visų kitų objektų skiriasi tuo, kad jie neatskiriami nuo žmogaus, - rašo Anne Hollander savo klasikiniame „Seeing Through Clothes“. - Sąmonei jie suteikia vizualų aspektą“.

Per drabužius kaskart rengdamiesi perkuriame save. Mūsų spinta yra mūsų vizualus žodynas. Stilius yra mūsų kalba, mūsų individuali poezija.

Mada – tik maža stiliaus dalis

Stilius – tai savęs pažinimas. Negalite turėti stiliaus, kol nesate suformulavę savęs. Stilius reikalauja saugumo – jaustis kūne kaip namie; tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Be abejo, kaip ir visos žinios, šis žinojimas keičiasi jums augant ir vystantis. Stilius – tai nuolatinis savęs įvertinimas.

Stilius – tai taip pat ir asmenybė: dvasia, entuziazmas, požiūris, sąmojis, kūrybingumas. Jis reikalauja aistros ir pasitikėjimo išreikšti tokią nuotaiką, kokios norisi. Tokia įvairovė – ne tik būtina, ji atspindi žmogaus įvairiapusiškumą. Žmonės nori būti savimi, nori, kad juos tokius matytų. Kad taip būtų, stilius turi atspindėti tikrąjį žmogų, jo charakterį ir asmenybę; visa kita tebus tik apranga.

Ir galiausiai stilius taip pat yra mada. Įmanoma turėti galybę drabužių ir jokio stiliaus. Bet galima turėti kelis drabužius ir būti labai stilingam. Taip, mada yra priemonė, per kurią mes išreiškiame stilių, bet būti stilingam drabužiai ne tokie svarbūs, kaip jums atrodo. Štai kodėl ištisos moterų kartos geidė mažos juodos suknelės – drabužio, tokio nepretenzingo savo linijomis ir tobulo proporcijomis, leidžiančio išreikšti save.

Norėtųsi galvoti, kad stilius – tai naujas išradimas, skirtas mums, nes mes ypač vertiname saviraišką ir turime gausybę galimybių tai tobulinti.

Tačiau prancūzų kalbos ir kultūros profesorė Joan DeJean iš Pensilvanijos universiteto tikina, kad stiliaus sąvoka buvo plačiai įsišaknijusi septynioliktajame amžiuje; tai buvo apgalvotas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV, Karaliaus Saulės, kūrinys. Jis, kaip rašo profesorė „The Essence of Style“, pats buvo puikiausias istorijos pavyzdys.

DeJean Liudviko sukurtąjį stilių apibūdina vienu žodžiu – kibirkštis. Liudvikas puošėsi deimantais dėl jų kuriamo spindesio, kurie atspindėjo jo paties skleidžiamą galią ir klestėjimą. Viešinčius karalius ir kitus valstybės didžiūnus jis sutikdavo vilkėdamas juodo aksomo kostiumą, inkrustuotą iš esmės visais karalystės deimantais

Liudvikas neapsiribojo vien tik drabužiais. Jis pertvarkė Versalį iš medžioklės buveinės į prabangius rūmus, kuriuos mes žinome ir dabar. Jo pastangomis Paryžius sušvito naktį – tiesiogine prasme tapdamas Šviesos miestu.

„Liudvikas suprato, kad stilius gali būti šalies skiriamasis ženklas pasaulyje“, - sako DeJean. Taigi jis naudojo savo galią, kad sukurtų mados industriją. Savo darbe apie Liudviką XIV DeJean išskyrė stiliaus apibrėžimą kaip „kažko atpažįstamo ir kartu parodyto netikėtu kampu, stebinančiu posūkiu, kuris ir atspindi kažkieno asmenybę, ir išreiškia tą asmenybę išoriniam pasauliui.“

Liudvikas turėjo tik vieną tikrą savo estetinę įpėdinę – Gabrielle „Coco“ Chanel. Ji taip pat įvykdė stiliaus revoliuciją, bet priešinga kryptimi. Ji apnuogino stilių tiek, kokį jį matome dabar. Suteikdama drabužiams paprastumo, linijų aiškumo, funkcionalumo, emocinio tiesumo – sukurdama sportinę aprangą ir tą nepakartojamą apdarą, žinomą kaip maža juoda suknelė – ji leido drabužius pagyvinti dėvėtojui.

Vairavimo pirštinės. Saulės akiniai. Safari švarkai. Tai keli iš daiktų, kurie paneigia mados dėsnius. Jie visuomet atrodo stilingi. Jie suponuoja judėjimą, veiksmą, džiaugsmą, gyvenimą nestovint vietoje. Jie įkūnija modernumo esmę. Coco Chanel jų neišrado, bet jiems nutiesė kelią.

Užtat ji išrado „Chanel švarkelį“, mados klasiką, kuriai greit sukaks šimtmetis. Jis laisvai apgaubia kūną, jo nesuvaržo, leidžia judėti. Papuošimai (kontrastingi kraštai, auksinės sagos) yra išties išskirtinės šio drabužio dalys. Švarkelis – puikus pavyzdys, kaip mažas patobulinimas gali visiškai pakeisti nesudėtingą dizainą.

Stilius, žinoma, nėra vien tik išskirtinė moterų privilegija. Coco Chanel dvasia šiandien skleidžiasi per Karlą Lagerfeldą, kurio aristokratiški drabužiai su šiek tiek sadistiškomis krakmolytomis apykaklėmis nusileidžia šmaikščiai baltai uodegytei ir tamsiems akiniams. Ir tai yra stiliaus stilius – vienas drąsus ir netikėtas judesys prieš tobulų proporcijų foną.

Kad ir kas būtų, stilius – tai įkūnytas optimizmas. Stilius suponuoja, kad jūs esate vertas dėmesio žmogus, kad pasaulis yra verta dėmesio vieta, kad dėl gyvenimo verta stengtis. Tikrasis stilius, be to, kad yra socialus, yra dar ir moraliai atsakingas. Vartojimas nėra netvarkingas ar atsitiktinis, dėl rinkos ar prekiautojų užgaidų. Ne – jis sutelktas į tai, kas asmeniškai tinka ir kas geriausiai asmenį išreiškia.

Stilius apnuogina dvilypę nuomonę geros išvaizdos klausimu. Jis visada demonstruoja, kad išorė svarbi. Giliai širdyje mes tai įtariame, kadangi patys sprendžiame apie kitus iš jų išvaizdos. Nė vienas neturėtų būti baudžiamas už tai, kad neturi stiliaus, bet tie, kurie jį turi, yra išskirtiniai ir dėl to labiau įsimenami.

Galiausiai stilius yra išskirtinai demokratiškas. Jis reiškia, kad kiekvienas žmogus turi potencialo sukurti unikalų identitetą ir išreikšti jį per kelis gerai pasirinktus drabužius bei išvaizdą.

Vis dėlto stilius taip pat yra aristokratiškas. Jis išskiria tuos, kurie jį turi, nuo tų, kurių požiūris daugiau praktiškas. Gyvename vis greičiau, todėl mums reikia greitų būdų pranešti informaciją apie save neprarandant autentiškumo; mes turime mažiau ir mažiau laiko pažymėti save kitais būdais.

Stilius, kaip puikus knygos viršelis, per paviršių leidžia pasireikšti turiniui. Jis sukuria autentišką vizualinį įspūdį, jis – atmintina identiteto žymė pasaulyje, kuris kitu atveju atima iš žmonių jų identitetą. Buvo laikai, kai stilius buvo prabanga. Dabar tai – būtinybė.

Akimirkos iš "Chanel" kolekcijų