Senovės Romoje tokių šukuosenų darymu užsiimdavo specialiai apmokyti vergai, kurie nuo turtingų ir žymių piliečių kūnų nepageidaujamus plaukelius šalindavo specialiais pincetais, likusią dalį pagražindavo natūraliais dažais, o vėliau „klientus“ įtrindavo kvapiaisiais aliejais.

Aukštuomenei priklaususios egiptietės depiliacijai naudojo specialius augalinius mišinius, dažydavo intymių vietų plaukus ir kūną puošdavo iš chna dažų sukurtais ornamentais, rašo „Askwoman“.

Indijoje ir kai kuriose Azijos bei musulmonų šalyse, kuriose leidžiamas tik minimalus įsikišimas į moters išvaizdą, visgi teigiamai vertinamas plaukų nebuvimas gaktos srityje, tačiau tuose kraštuose tarpkojo plaukai buvo šalinami grynai higienos sumetimais.

XVI amžiuje, kuomet mados naujovės Catherinos di Medici dėka galų gale pasiekė laisvamaniškus Prancūzijos karališkuosius rūmus, visos prancūzaitės puolė bikinio zonoje pinti kasytes. O jau tais laikais mados tendencijas stebėjo ne tik jaunos mergelės, bet ir trisdešimties metų ribą peržengusios damos.

Nuostabiosios Gabirelės d‘Estrees, sugebėjusios kelis metus prie save išlaikyti net patį Henriką Navarietį, motina į savo intymiąsias kasytes įpindavo ryškius kaspinėlius, kad nudžiugintų savo jaunąjį meilužį markizą d‘Allegro. Ji prižiūrėjo save norėdama būti visuomet pasiruošusi patikti, net jeigu apsilankytų netikėtas svečias.

Europoje bikini-dizaino, kaip ištisos pramonės, atsiradimą, paskatino 7-ojo dešimtmečio sekso revoliucija. Nudizmo paplitimas ir labai atvirų maudymosi kostiumėlių paplitimas paskatino žmones daugiau dėmesio kreipti bikini zonai.

Į Rytų Europą intymių vietų šukuosenos atkeliavo praėjusio amžiaus pabaigoje. Sankt Peterburge buvo atidaryta pirmoji mokykla, kurioje buvo mokomi bikini dizaino specialistai.

Pirmieji šios mokyklos meistrų intymios zonos „šedevrai“ buvo marksizmo-leninizmo vadų portretai, sukurti šiek tiek aukščiau plaukuotosios modelių kūno vietos, tačiau turintys natūralias barzdas.