Parodos „Lietuvos drabužių mada la belle epoque laikotarpiu“ (1890–1914 m. istorinės fotografijos) autorė teigia, kad iki Pirmojo pasaulinio karo madoje įsigali laisvalaikio kultūra, kuri virto gyvenimo būdu. (Paroda veikia Vilniuje, Lietuvos technikos bibliotekoje, iki vasario 27 d.)

Epochos ir mados bruožai

XIX a. pabaiga–XX a. pradžia mados istorijoje dažnai vadinama la belle epoque (pranc. „gražioji epocha“). Tai iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios trukęs laikotarpis, kai visuomenėje laisvalaikio kultūra virto gyvenimo būdu.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Meno istorijoje 1890–1914 m. laikotarpis laikomas atskira epocha ir įvardijamas kitu – art nouveau („naujojo meno“) terminu, kuris perimtas iš to meto vyraujančios meno krypties. Menotyrininkės T. Milušauskaitės teigimu, jai priimtiniausias la belle epoque terminas, nes iš tiesų atspindi drabužių estetiką – jie buvo labai puošnūs.

Parodoje „Lietuvos drabužių mada la belle epoque laikotarpiu“ eksponuojamos istorinės fotografijos, iliustruojančios šio laikotarpio madingo kostiumo sklaidą Lietuvoje. Jos vertingos tuo, kad surinktos iš įvairių Lietuvos archyvų bei privačių kolekcijų.

Teklė Žižniauskienė (inteligentė, ištekėjusi už bajoro) (Panevėžys, XX a. pradžia) vilki balta palaidine ir tamsiu kliošo kirpimo sijonu.

Mados istorijos laikotarpis nuo XIX a. siejamas su „didžiuoju perversmu“, arba pramonės revoliucija, su ypač sparčia technikos raida, savo ruožtu sukėlusia filosofinių, socialinių ir kultūrinių problemų.

Kostiumas įgavo savitas, hipertrofuotas, netgi karikatūriškas, dažnai netikėtas formas; jos ypač būdingos moteriškam kostiumui, nes moteris tapo pagrindine mados vartotoja.

Mada moteriai buvo ir prievolė, kategoriškai diktuojanti kostiumą, šukuoseną, elgesį, ir jai prieinama kovos už būvį priemonė. Vyriška visuomenė norėjo matyti moterį „pusiau žaislą“, jos socialinis aktyvumas buvo nepageidautinas ir smerktinas.

Romantiškas kostiumas įgalino išreikšti ypatingą moteriškumą: subtiliai perteikti kūno grožį ir sukurti tam tikrą įvaizdį, atitinkantį fine de sičcle laiko dvasią. Pagal ją moteris turėjo būti romantiška, paslaptinga, susimąsčiusi, blyški ir trapi, labai laibu liemeniu.

Feminizmo įtaka

Šiuo laikotarpiu kostiumo istorijai didelę įtaką padarė feminizmas. Moterys pradeda suvokti savo vertę, kovoti už savo teises. Keičiantis moteriškumo sampratai neišvengiamai turėjo keistis ir moters išvaizda.

Buvo teigiama, kad įvairūs korsetai, kuriems suveržti reikia tarnaitės pagalbos, platūs, žemę šluojantys sijonai, be galo puošnios, dekoruotos suknelės, kurioms pasiūti reikia ne vieno meistro darbo, netinka moteriai – kovotojai. Išsipuošusi moteris gali būti tik gražus žaisliukas vyro rankose, bet ne savarankiška asmenybė.

Pažangioje visuomenėje buvo plačiai aptariamos tokios temos, kaip moterų emancipacija ir drabužių poveikis sveikatai. Medicinoje pradėjus naudoti rentgeno spindulius, buvo įrodytas neigiamas korsetų poveikis moters organizmui. Tačiau jų nebuvo atsisakyta – nors kilo feminizmo sąjūdis, iki Pirmojo pasaulinio karo vyravo gležnas ir grakštus moters siluetas.

Racionalių formų drabužių mados tendencijos

Pirmojo pasaulinio karo drabužių mada iš pagrindų pasikeičia, tampa funkcionali ir paprasta. Anglijoje 1878 m. susiformuoja naujas estetinis sąjūdis, įkuriama racionalių moterų drabužių asociacija, kuri kelia mados reformos klausimą – sijonai turi trumpėti, konstrukcija paprastėti, raginama atsisakyti korseto.

Mados naujienos atsirita iki Lietuvos. Susiformuoja nedidelis, bet svarbus išsilavinusių, inteligentiškų moterų sluoksnis. Jos rengėsi kukliau, paprasčiau. Jų drabužiai buvo madingi, bet praradę puošnumą. Reprezentacinė apranga virto praktiška.

Fotografijose matome tuometines Lietuvos inteligentes – suknelė kukli, nesudėtingo kirpimo. Siluete pabrėžiamas natūralumas, nes tai buvo vienas pirmųjų žingsnių į moterų emancipaciją, kartu materialinės nepriklausomybės ir asmenybės gynimą.

Aukštuomenė – bajorai, dvarininkai – rengėsi prabangiau, bet ir jų drabužiai tapo funkcionalesni.

Bajorų Žižniauskų šeimyninė fotografija (Panevėžys, 1908 m.). Šiuo laikotarpiu šuo buvo madinga detalė, nes su šunimis buvo medžiojama, o medžioklė – bajorų laisvalaikio leidimo forma.

La belle epoque laikotarpiu kito moters drabužių siluetas

Buvo madingas „S“ formos siluetas – kai drabužis ties krūtine labai išpūstas, dekoruotas nėriniais, volanais, kitomis detalėmis, kurios vizualiai padidina iškirptę. Liemuo privalėjo būti plokščias, o sijonas – išpūstas, nugaros pusėje pridėta net pagalvėlių. Moteris atrodė kaip žąsis.

Tik 1908–1914 m. susiformavo kitokia kostiumo konstrukcija, kuri visiškai išstūmė manieringąjį siluetą. 1909 m. jis tapo tiesus, sijonas susiaurėjo ir patrumpėjo šiek tiek atidengdamas batus.

Atsiranda „T“ pavidalo siluetas, kai moteris užsideda dideles, puošnias skrybėles. Galvos apdangalai kartais būdavo kurioziškai dideli, it tortai puošiami vaisiais, gėlėmis.

Fotografija iš Verkių dvaro terasos (1890 m.). Dėl anglų dendizmo atsiradusią penktos valandos arbatos gėrimo ceremoniją perėmė ir Lietuvos dvarininkai. Moteriško kostiumo mada buvo tiesiogiai susijusi su Paryžiumi, ypač su šiame mieste dirbusiu žymiausiu anglų modeliuotoju Čarlzu Frederiku Vortu.

Menotyrininkės T. Milušauskaitės teigimu, Lietuvoje tokių tendencijų nebuvo, bet pasaulinėje mados istorijoje tai pastebima.

Sijonų ilgis beveik nekito, suknelės dengė kojas iki žemės. Todėl buvo visai neaktuali avalynė, apie batus išliko labai mažai informacijos.

Šukuosenos ir liemenėlės istorija

Visos šukuosenos buvo tik iš ilgų plaukų, labai įdomios ir sudėtingos. Kiekviena jų visai nepanaši į ankstesnę, derinama prie kostiumo, silueto, skrybėlaitės.

Plaukai buvo šukuojami į viršų, o nuo 1890 m. rišami kukliu mazgu viršugalvyje su garbanotais kirpčiukais ant kaktos. Tokia šukuosena išliko madinga iki 1908 m.

Šviesūs plaukai tampa madingi tarpukariu, ketvirtajame dešimtmetyje, bet ir iki tol plaukai tikriausiai buvo dažomi.

Individualius siuvėjus keičia fabrikai

XIX a. pabaigoje drabužiai tapo preke. XX a. pradžioje siuvimo pramonė jau galėjo aprengti žmogų nuo galvos iki kojų. Nors moterys prioritetą teikė sudėtingam, individualiai meistro siūtam kostiumui, statistikos duomenimis, XIX a. pabaigoje išsivysčiusios pramonės šalyse 99 proc. vyrų jau dėvėjo gatavus drabužius.

Leibovsėjų šeimos drabužiai atspindi XX a. pradžios siuvimo pramonės tendencijas.

XIX a. pab.- XX a. pr. Lietuvoje miestiečių drabužiai jau buvo tarptautinio pobūdžio, nes juos veikė tam tikros nusistovėjusios Vakarų Europos ir Rusijos mados tendencijos. Mada tapo ne nacionaline, o internacionaline ypatybe.

Tapo populiarūs konfekcionai – rūbų parduotuvės-dirbtuvės (lot. confectio – gamyba, pranc. confection – paruošimas, pagaminimas), kuriose pasiūtas, tačiau nebaigtas drabužis būdavo pritaikomas pirkėjo figūrai, pridedamos jo pageidavimu detalės.

Tuo pačiu metu Vilniuje buvo daug meistrų, daugiausia lenkų ir žydų, pas kuriuos ponios užsisakydavo individualius drabužius. Jų konstrukcijos buvo labai sudėtingos – rankovių, sijonų, korsetų iškarpos reikalavo didelio išmanymo, todėl drabužio pasiuvimas buvo brangus. Buvo naudojami brangūs audiniai – šilkas, batistas, tafta, vilna.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje audinių fabrikų nebuvo, juos atveždavo iš Lenkijos, Rusijos, Anglijos, Prancūzijos.

Įsigalėjus pramonei drabužis tampa paprastesnis, funkcionalesnis, vėliau ir pigesnis, labiau prieinamas plačiosioms masėms.