Garsusis prancūzų dizaineris Paulis Poiret (kurio įtaka XX a. madai prilyginama Pablo Picasso indėliui į XX a. meną) 1903 m. atidarė savo saloną ir po kelerių metų sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Jis gerai išmanė, ko reikia, kad drabužis padarytų įspūdį – audinių savo siuviniams kūrėjas ieškodavo Rytuose.

Tie kraštai tapo įkvėpimo šaltiniu ir Paryžių užbūrusio Sergejaus Diagilevo „Ballet Russes“ kostiumų dizaineriui Léonui Bakstui. Jau iki tol Azija ir Artimieji Rytai buvo šalys, kurių egzotika, audiniai, ryškiaspalviai raštai domino europiečius.

Po to atėjo eilė Egipto etno motyvams. 1922 m. buvo atrasta Tutanchamono kapavietė, tad egiptietiški hieroglifai, lotoso žiedai, skarabėjai iš faraono aplinkos „persikraustė“ į europiečių juvelyriką ir drabužių raštus, kur, beje, labai derėjo su puošniu art deco stiliumi.

Kelionės, indėnai, kimono ir Havajai

Po Pirmojo pasaulinio karo atsigavus ekonomikai ir pagerėjus transporto priemonėms, vis daugiau žmonių pradėjo keliauti po įvairias šalis, o lauktuvių parveždavo nacionalinių vienos ar kitos šalies drabužių. JAV kilo toks stiprus susidomėjimas europietiškomis valstietiško stiliaus siuvinėtomis palaidinėmis, kad jas imta importuoti, o parduotuves užplūdo lankstinukai su pasiūlymais: „Išsisiuvinėk palaidinę pati“.

Tuo metu buvo populiari ir kita autentika – Amerikos indėnų drabužių motyvai. Lengvas kimono tipo chalatas, dažniausiai gausiai dekoruotas gėlėmis, – dar vienas naujas etno favoritas tiek europiečių, tiek ir amerikiečių moterų aprangoje. Juo vilkėjo aktorės kino ekranuose, o šis faktas dar labiau didino tokio drabužio populiarumą.

Beje, kino filmai dažnai darė įtaką tautinių detalių paklausumui. Pavyzdžiui, filmas „Žydrieji Havajai“ (1963), kuriame vaidino Elvis Presley, sukėlė susidomėjimo bangą būtent šio krašto etninėms detalėms. 1965 m. filmas „Daktaras Živago“ žymėjo Rusijos tautinių motyvų populiarėjimo metą.

Indijos dovanos

Stipriau nei kino filmai madą veikia politiniai ir visuomeniniai įvykiai. Septintasis dešimtmetis buvo mažų revoliucijų metas – maištaujanti jaunoji karta nusprendė sukurti naujas gyvenimo taisykles, o kaip jas keičiant dėvėti senus drabužius?

Indija buvo ta šalis, kurios meną, filosofiją, religiją vakariečiai atrado iš naujo – Amerikos intelektualai koledžuose dažnai kalbėdavo apie induizmą ir zen budizmą, o tokia žymi grupė kaip „The Beatles“ 1968 m. nukeliavo į Indiją pas guru Maharishi Mahesh Yogi pasimokyti transcendentinės meditacijos.

Žvelgiant į fotografijas, kuriose sėdi ryškiaspalviais indų drabužiais apsirengę jaunieji Paulas MacCartney ar Johnas Lenonas, akivaizdu, kas dėjosi vakarietiškų miestų gatvėse. „Nehru švarkas“ – dar vienas septintojo dešimtmečio atradimas, perimtas iš indų mados.

Tuometinio Indijos premjero Jawaharlal Nehru dažnai dėvimas tradicinio indiško kostiumo švarkas buvo ypač mėgstamas 1966–1968 metais, o žodžių junginys „Nehru apykaklė“ žinomas ir šiandien. Dar vienas indiškas „palikimas“, į Europą atėjęs tuo metu, – bandhani: dažant audinį, jis įvairiai surišamas ir taip gaunami tam tikri raštai. Šiandien taip margintą suknelę, sijoną ar skarą galima rasti ne vienos moters spintoje, net jei pavadinimas bandhani nieko jai ir nesako.

Laisvė drabužiams

Tuometiniai hipiai iš užsienio šalių vežėsi ir minties laisvės idėjas, ir tų kraštų aprangos detales, drabužius, kurių anksčiau daugelis nebuvo matę. Taip Europos miestuose greta kostiumuotų klerkų atsirado laisvus drabužius nešiojantys sugrįžėliai iš šiltų kraštų. Pasikeitę vaizdai gatvėse įkvėpė dizainerius kurti improvizacijas šių vaizdų tema.

Yvesas Saint Laurentas buvo vienas iš tų, kuriuos ypač sudomino afrikietiški motyvai. Dizaineris netgi turėjo vasaros rezidenciją Maroke, kur praleisdavo nemažai laiko. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki pabaigos kaftanas, kimono, mu‘umu‘u, djellaba, jalabiya ir kitų keistų pavadinimų drabužiai itin pamėgti dėl patogumo ir imti nešioti namie. Gamintojai juos siuvo iš egzotiškų audinių, pakraščius siuvinėjo sidabrinėmis, auksinėmis ir metalinėmis detalėmis.

Aštuntajame dešimtmetyje mėgtų etno motyvais dekoruotų daiktų sąrašą galima būtų tęsti ir toliau – valstietiško stiliaus palaidinės su kilputėmis ir nėriniais, Graikų salose gaminti bikiniai ir rankinės iš makramė (pinikai iš siūlų), vašeliu nertos liemenės ir skaros iš Ispanijos, čigoniškos palaidinukės su didelėmis iškirptėmis ir pūstomis rankovėmis.

Tik pončas nelabai pritapo – šis apsiaustas anuomet priskirtas prie vaikiškų drabužių. Buvo pastebėti ir kinų bei tibetiečių dygsniuoti švarkeliai, ir raštuoti šilkiniai indiški šaliai, marginti ypatingomis spalvomis, ir ryškios muslino suknelės. Pastarosios buvo išbrauktos iš mėgiamiausių drabužių sąrašų, kai paaiškėjo, kad jos neįtikėtinai lengvai užsidega.

Dar vienas ne itin sėkmingas etno dizaino pavyzdys – iš Afganistano importuoti paltai ir krepšiai, puošti kailiniais apvadais ant rankovių ir priekyje. Jie buvo šilti, tačiau sudrėkę skleisdavo nemalonų kvapą.

Kinijos etno

1972 m. JAV prezidento Richardo Nixono vizitas į Kiniją ne tik žymėjo ilgametę šios šalies izoliavimo pabaigą, bet ir įkvėpė JAV dizainerius kurti drabužius su kiniškais motyvais. 1997 metais, po Hong Kongo grąžinimo Kinijai, šios Azijos šalies motyvai vėl buvo prisiminti mados pasaulyje.

Johnas Galliano po kelių savaičių kelionės į Kiniją ir Japoniją pristatė „Dior“ mados namų kolekciją su kinų audinių raštais ir japonų kimono siluetais. Maža to – šių šalių tradicinis menas įkvėpė ir pristatymo „scenarijų“: ore kone skraidė kinų cirko akrobatai ir šokėjai. Kinų etnografinis kostiumas – dėkinga dirva improvizacijoms, nes jo formos aiškios, o kirpimas – paprastas.

Retas iš Vakarų šalių dizainerių nepateikė savos cheongsam (tradicinės kinų suknelės, itin prigludusios prie kūno) variacijos. Apykaklės užapvalintais kampais, drakonais ir žydinčių vyšnių motyvais marginti audiniai, makramė kutai – tai tik keletas etno motyvų, akimirksniu iškylančių prieš akis prisiminus kinų kultūrą.

Beje, užsienio mados tyrinėtojai, analizuodami fotografijas mados žurnaluose, tyrė, kurios iš Rytų šalių – Kinijos, Indonezijos, Japonijos, Korėjos ar Vietnamo – tautinės suknelės labiausiai veikia šiuolaikinę madą. Iš tiesų rezultatus buvo galima nuspėti: Kinijos ir Japonijos įtaka yra stipriausia. Tiesa, šiuolaikinėje madoje taip pat dažnai naudojamas indoneziečių sarongas ir jų būdas apie liemenį apvynioti sijoną.

Japonų atradimai

1976 metai etno mados pasaulyje buvo pažymėti Rusijos ženklu – Yves‘as Saint Laurent‘as, įkvėptas kazokų kostiumo ir europietiškos valstietiškos suknelės, sugebėjo sukurti nuostabią couture kolekciją.

Po to sekė Egipto metai. Faraono Tutanchamono brangenybių paroda keliavo į JAV, ir tai vietinius dizainerius įkvėpė naudoti egiptietiškus motyvus. Devintąjį dešimtmetį įprasta vadinti japonų laikotarpiu, nes šio dešimtmečio pradžioje nauja japonų dizainerių karta tapo pagrindiniais tarptautinio masto žaidėjais – Rei Kawakubo (dirbantis „Comme des Garçons“ namams), Yohji Yamamoto, Issey Miyake.

Tuo tarpu jų pirmtakas Kenzo Takada mados pasaulyje išgarsėjo daug anksčiau. Šių dizainerių indėlis į mados evoliuciją milžiniškas, o įdomiausia, kad didžioji dalis jų pasiūlytų pokyčių remiasi būtent etno idėjomis – tradiciniu japonų kostiumu ar požiūriu į jį. Mados kritikai Kenzo nuopelnu vadina tai, kad jis įvedė į vakariečių madą kimono rankoves, drabužių sluoksniavimą, apsmukusias, į maišą panašias kelnes, tiesias linijas be įsiuvų ir kvadratines formas – pastarieji du dalykai pasiskolinti būtent iš kimono.

Vakarų pasaulio mados istorijai labiau būdingi prigludę moteriški drabužiai, pabrėžiantys kūno linijas, o tradicinis japonų kostiumas pakeitė ne tik siluetą, bet ir pačią koncepciją. Būtent kimono, kurio forma ir moterims, ir vyrams yra vienoda, įnešė unisex idėją į drabužių pasaulį.

Improvizatoriai

Greičiausiai nerastume dizainerio, kuris savo kūryboje vienaip ar kitaip nebūtų prisilietęs prie etno temos. Netgi skandalingieji Viktoras ir Rolfas, nuolat žvelgiantys pirmyn, pristatydami 2007–2008 metų rudens–žiemos kolekciją, atsigręžė atgal ir modelius apavė stilizuotomis liaudiškomis olandiškomis klumpėmis. Minėtina, kad nemaža mados kūrėjų dalis savo darbe kone visą dėmesį skiria tiktai etnografinei temai ir jos interpretacijoms.

Iš Rusijos dizainerių tautinius motyvus savo kūryboje naudoja Denisas Simačiovas. Vyrišką liemenę ar sportinį kostiumą jis siuva iš audinio, marginto gėlėmis, primenančio tradicinę rusišką skarą. Moteriškus paltus Denisas ornamentuoja tarytum tradicinį rusų porcelianą ir siūlo dėvėti kazachų stiliaus batus.

Kinų kilmės dizainerė Vivienne Tam, šiuo metu gyvenanti JAV, laikytina etno improvizacijų bangos pioniere. 1995 m. ji pristatė kolekciją su akiplėšiškais Mao piešiniais. Tai tapo įvykiu meno pasaulyje – dalis kolekcijos atsidūrė Andy Warholo, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Viktorijos ir Alberto“ muziejuose, o pats sumanymas turėjo įtakos ne vienam menininkui. Šiandien dizainerė žino, kad Mao atvaizdais ar skeletais išpaišyta cheongsam suknele nieko nebenustebinsi, tad ieško kitų būdų, kaip pristatyti modernų požiūrį į tradicinį kinų kostiumą.

Etno – tai atradimai

Panašu, kad nebeliko nei vieno aiškaus lyderio plėtojant etno temą. Žvelgdami į naujojo tūkstantmečio kolekcijų pristatymus, pastebėsime, jog tautiniai motyvai nuo podiumų nesitraukia, tačiau jie kinta – turkiški ornamentai, gyvūnų kailių raštai ar slaviškus raštus primenantis siuvinėjimas. „Mada – tai globalus kaimelis“, – juokauja dizaineriai, deklaruodami fusion metą, kai viskas jungiasi.

Internete galite aptikti ne vieną aršią diskusiją apie tai, ar, pavyzdžiui, indų dievybių atvazdais puošti marškinėliai, mala (budistų maldos karoliukai ant rankos), naudojami kaip madingas aksesuaras, yra pasityčiojimas iš svarbių dalykų.

„Esu musulmonas. Nenorėčiau, kad Paris Hilton kaip madingą aksesuarą nešiotų misbahą (maldos karoliukus)“, – rašo vienas internautas.

O kita mergina tvirtina: „Malonu, kad indų kultūra plinta“; ji įsitikinusi, kad dievybių atspaudai – nieko bloga. Kol visa tai tėra pokalbiai internete, galima juos ignoruoti. Tačiau nekelia abejonių faktas, kad atsidūrus svetimoje šalyje derėtų detaliau išsiaiškinti vietinius papročius ir drabužių nešiojimo tradicijas, kad neatsidurtumėte nejaukioje situacijoje, kaip nutiko vienai merginai, nukeliavusiai į Indiją. Ji turguje nusipirko vasarišką ploną sijoną, kurį apsivilkusi regėdavo nuostabos kupinus žvilgsnius. Tik antrą savaitę sužinojo, kad tai – apatinis sijonas, dėvimas tik po kitais rūbais.

Post scriptum

Kai kas teigia, kad mados pasaulio susidomėjimas etno tema būtent tuo metu, kai pasaulis gyvena globalinėmis nuotaikomis, yra natūralus žmogaus vidinį balansą atstatantis dalykas. Juk drabužių spalvos, raštai, deriniai turėjo (ir dabar gal tebeturi) magišką prasmę, koduotą šimtmečiais.

Galbūt rinkdamiesi tautiniais motyvais dekoruotą drabužį ne tik sekame madingomis tendencijomis, bet ir bandome priartėti prie to, ko mums taip trūksta? O galbūt įgyti tai, ko niekados neturėjome?

Žurnale “Express Mada” taip pat skaitykite:

Interviu su dizainerėmis Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute "Tavo identity"

Žymių žmonių mintys apie etno

Kuo ypatingas dizainerės Julijos Žilėnienės namų interjeras

Naujausios rudens-žiemos tendencijos ir moterims, ir vyrams

Šaltinis
"Express Mada" ir DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją