– Koks maistas turėtų sudaryti didžiausią darželinio amžiaus vaikų raciono dalį?

– Iš esmės, visi – tiek suaugę, tiek vaikai turėtų valgyti įvairų maistą iš skirtingų maisto produktų grupių, tikslu gauti visas reikalingas maistines medžiagas. Žinoma, skiriasi porcijos dydis, taip pat vaikams rekomenduojama dažniau nei suaugusiems valgyti pieno produktus, kaip svarbų fosforo, kalcio ir baltymų šaltinį, vaikams nėra saugių transriebalų kiekių. Vaiko amžius svarbus tinkamų, sveikatai palankių principų formavimui. Tai laikas, kuomet vaikas aktyviai modeliuoja suaugusių elgesį ir šeimos įpročiai turi didžiausią reikšmę būsimiems vaiko tiek maitinimosi, tiek gyvensenos principams, kuriais vadovausis vėlesniuose raidos etapuose. Vaikystėje suformuotas taisykles, įsitikinimus apie maistą, net skonį žmogus kartoja nuolat. Taigi, verta dėti pastangas.

Vaiko mityba iki 7 metų turėtų būti įvairi, subalansuota, saikinga, t.y. 3 pagrindiniai sveikatai palankaus maitinimosi principai. Nepaprastai svarbu vaikui yra tinkamas maitinimo režimas – nuosekliai išdėstyti valgymai dienoje, pakankamas skysčių kiekis, akcentuojant paprasto vandens vartojimą, o ne saldintus gėrimus. Na, ir žinoma, saugūs druskos, cukraus kiekiai, tausojantys maisto ruošimo būdai. Svarbu, jog vaikas valgytų šviežiai ruoštą maistą, vengti perdirbtų, rafinuotų maisto produktų.

– Ką daryti, kai vaikas labai nevalgus? Kaip įsiūlyti jam maisto?

Foto: Shutterstock


– Pirmiausia, žodis „įsiūlyti“ lyg ir kelia asociaciją, jog kažką reikia daryti prieš norą, valią. Tai nieko bendro su sveikatai palankia mityba neturi. Jei vaikas alkanas – pasiūlykite jam šviežiai ruošto, pagrindiniam valgymui, ar sveikam užkandžiui skirto maisto.

Nevalgumo atvejai dažniau turi keletą priežasčių: pirmoji – kai vaikas nevalgo laiku ir tokį maistą, kaip tėvai mano jog turi valgyti.

Pavyzdžiui, atsisako paruoštų pietų ar vakarienės, nenori pusryčiauti. Tokiu atveju siūlau atlikti vaiko raciono „auditą“ tikslu įvertinti kiek ir kokio maisto vaikas per dieną suvalgo. Neretai paaiškėja, jog nemažą raciono dalį sudaro sotūs ir kaloringi, bet mažaverčiai užkandžiai, tuomet normalu, jog pagrindinių valgymų meniu pasidaro neskanus ir nepatrauklus, o ir alkis nejaučiamas. Todėl itin svarbu vaiko maitinimąsi planuoti nuosekliai, kai tarpuose tarp valgymų užkandžių nėra, o saldūs, sūrūs užkandžiai turi savo vartojimo ribas, kurių tikrai nėra kasdienybėje. Ilgesnius intervalus tarp pagrindinių valgymų užpildo sveikatai palankūs ir savo laiką turintys užkandžiai.

Antras variantas, kai skundžiamasi vaiko nevalgumu, kai tėvų/globėjų įsivaizdavimas kokį maisto kiekį vaikas turi suvalgyti, prasilenkia su norma. Neturi dvimetis valgyti tiek, kiek paauglys. Taigi, jei vaikas auga tolygiai, tai yra svoris, ūgis atitinka amžių ir rekomenduojamas normas, vaiko racionas subalansuotas ir įvairus, reikėtų pasikliauti vaiko alkio / sotumo jausmu ir prievarta maitinti, primygtinai siūlyti maisto nereikia. Tai „užmigdo“ vaiko alkio jausmą ir išmoko jį ignoruoti, formuoja netinkamus įsitikinimus ir santykį su maistu. Tikriausiai daugelis pamena, jog „nemandagu palikti lėkštėje“, „suvalgyk, nes kitaip negausi saldainio“, „šitas kąsnis už mamytę“ ir pan.

Vaiko pažintį su naujais maisto produktais praturtina eksperimentai – dalyvavimas maisto ruošime pagal savo gebėjimus, galimybė pasirinkti iš lygiaverčių savo verte produktų: „norėtum agurko ar pomidoro?“ Leidimas vaikui rinktis, gali padidinti atsakomybę už savo pasirinkimą – jeigu mažasis pats išsirinko, jis už tai jaučiasi atsakingas ir greičiausiai tai pabandys. Be to, verta prisiminti, jog naują produktą gali tekti pasiūlyti ne vieną dešimtį kartų, kol skonis taps priimtinas ir patrauklus. Taigi, kantrybės.

Savaime suprantama, jei šeimoje nėra įpročio valgyti sveikatai palankų maistą – daržoves, žuvį, tai ir vaikas nevalgys šių maisto produktų, nes nėra įpročio, o vaikai yra mūsų, tėvų atspindžiai… Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau akcentuoti – dėmesingas valgymas, tam skirtoje vietoje, rekomenduotina bent kartą dienoje visai šeimai kartu, be jokių papildomų veiklų – telefono, įjungto televizoriaus ir pan. Tokios taisyklės turėtų galioti ne tik vaikams, bet visiems šeimos nariams. Tinkamos ribos ugdo palankius įpročius.

– Užsiminėte apie užkandžius. Kokius galėtumėte pateikti sveikų užkandžių variantus?

– Tiek vaikams, tiek suaugusiems tinka švieži vaisiai – tai pats geriausias užkandžių variantas. Vaikui iki 7 metų patartina per dieną suvalgyti 150 – 200 g sezoninių vaisių. Kartais gali būti ir šviežiai spaustos sultys, bet tai neturėtų tapti kasdien geriamu gėrimu. Dar gali būti rūgusio pieno produktai – nesaldintas jogurtas, kefyras, varškės užkandis kombinacijoje su uogomis, vaisiais, sūris ir pan. Vyresniems vaikams tinka nesūdyti riešutai, sėklos.

– O sūreliai?

– Sūrelis yra desertas. Kai mes kalbame apie sveikatai palankius užkandžius, turėtumėme įvertinti, kiek tą dieną vaikas valgė maisto su pridėtiniu cukrumi ir stengtis neperžengti rekomenduojamos normos. Desertų ribos labai svarbios. Ne apie tai, jog jų visai neturi būti, bet desertas neturėtų būti kasdienio raciono dalis. Svarbios tradicijos – galbūt šeimos diena, gal savaitgalis, o gal ta diena, kai yra aktyvi veikla.

Čiulpinukas
Foto: Shutterstock



– Kokia yra cukraus norma maždaug 3-4 metų vaikui?

– Skirtingų šalių rekomendacijos teigia, jog vaikams nuo 2 iki 18 metų pridėtinio cukraus kiekis per dieną neturėtų viršyti 25 gramų arba 6 arbatinių šaukštelių, neviršyti 10 procentų bendro dienos energijos kiekio. Pridėtinis cukrus – tai ne tik tas cukrus, kurį dedame į arbatą, tai ir medus, įv. sirupai, tai ir cukrus, esantis duonoje, jogurte, dedamas į gaminamą maistą – varškėčius, virtinukus, košes ir pan.

Be abejo – saldumynai, sultys, net ir natūraliai spaustos, priskiriamos pridėtiniam cukrui. Taigi turėkite omeny, jei vaikas suvalgo saldaus jogurto, išgeria stiklinę sulčių, geria saldžią arbatą, valgo saldžius varškėčius, to pridėtinio cukraus dienos normos gali būti jau tiek, kad sūrelio tikrai nebereikės…

Dar pridurčiau, kad pavojingiausias cukrus yra išgeriamas – limonadai, sulčių koncentratai, net savo sodo obuolių sultys. Gi, švieži vaisiai ir natūralūs pieno produktai, neviršijant rekomenduojamų normų nėra priskiriami pridėtinio cukraus šaltiniams. Itin svarbu domėtis, ką vaikas valgo dienos metu. Jei lanko darželį, didžiąją dalį maisto valgo ne namie. Žinojimas padės suplanuoti ne tik įvairesnį, bet ir labiau subalansuotą racioną.