Kodėl sovietinėje Rusijoje tėvai migdydavo vaikus lauke net žiemą?

Rusiška žiema tiesiog neįsivaizduojama be sniego, be to, čia net ir vasarą šalčiau negu Vakaruose, kadangi visiškai šalia – šiaurės poliaratis. Gal manote, kad per šalčius žmonės ilgam užsibarikaduoja namuose, nedrįsdami į lauką nė nosies iškišti? Jei taip, turbūt nustebsite, kad, pavyzdžiui, sovietmečiu, konkrečiai – 6–8 praeito amžiaus dešimtmečiais, praktika bet kokiu oru migdyti kūdikius lauke rusams buvo ganėtinai įprasta, mat gryno oro ir saulės spindulių teikiama nauda niekas neabejojo.

Taigi, net žiemą, sningant sniegui, vežimėliuose įtaisyti mažyliai buvo paliekami miegoti lauke, ir šitaip elgdavosi ne pavieniai individai – tai buvo visuotinai paplitusi mada, rašoma portale „Historic Mysteries“.

Ryšys su Romanovų dinastija

Priežastis, dėl kurios gryno oro vonios tapo būtinu ritualu rūpinantis vaikų sveikata, sietina su carų auginimo tradicijomis. Pačioje Romanovų dinastijos valdymo pradžioje įprotis išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru dar anaiptol nebuvo įsigalėjęs.

Deja, dėl nuolatinio buvimo nevėdinamose patalpose, taip pat dėl saulės spindulių stokos, Romanovų atstovai išaugdavo paliegę ir kone ištisai sirgdavo, kadangi nepasižymėjo stipria imunine sistema.

Eiliniams žmonėms šis faktas neprasprūdo pro akis: jie kaipmant sumetė, kur čia šuo pakastas – suprato, kad šviežio oro ir saulės šviesos trūkumas bei nepakankamas fizinis aktyvumas priveda prie įvairių negalavimų tiek vaikystėje, tiek vyresniame amžiuje.

Grynas oras ir natūralus imunitetas

4-ame praeito amžiaus dešimtmetyje sovietinės šalies piliečiai susidūrė su tuberkuliozės epidemija. Plintantį gaivalą buvo mėginama įveikti įvairiais medikamentais ir skiepais. Ilgainiui tapo aišku, kad kovą su tuberkulioze pavyks laimėti tik laikantis higienos ir pakoregavus tam tikrus gyvenimo būdo įpročius.

Žmonės puikiai suprato, kad būsima karta turi turėti stiprius plaučius ir puikiai funkcionuojančią kvėpavimo sistemą, kitaip epidemija gali pasikartoti. Štai kodėl jie ėmė migdyti kūdikius lauke, o paūgėjusius – skatinto žaisti gryname ore. Taigi, darželinukai būdavo masiškai vedami į lauką, o tie, kurie gimė 6–7 dešimtmetyje, beveik garantuotai miegodavo atvirose verandose – netgi ir žiemą.

Negana to, kad vaikai lauke miegodavo ir leisdavo jame gana daug laiko, darželių aklėtojos būtinai bent du kartus per dieną vėdindavo patalpas, kad mažyliams sugrįžus į vidų netrūktų šviežio oro.
Dėl tokios praktikos vaikai gaudavo pakankamai saulės, o su jos spinduliais – ir vitamino D, be to, įgydavo atsparumą kai kuriems natūraliai ore sklandantiems patogenams. Būtina paminėti ir tai, kad sovietmečiu niekas nebūdavo linkęs vaikų pernelyg apkūtoti – net žiemą, užėjus šalčiams. Vaikai, aišku, buvo rengiami šiltai, tačiau neperlenkiant lazdos. Galbūt dėl to rusai nėra tokie jautrūs žemai temperatūrai?

Raginimas kuo ilgiau būti lauke, kaip tikima, padėjo vaikams aklimatizuotis aplinkoje, kurioje jie gyveno, todėl žiemą, termometro stulpeliui nukritus iki keturių laipsnių žemiau nulio tikrai užtekdavo vien palto.

Naudinga kiekvienam

Buvimo lauke kultas įgavo tokį mastą, kad jau ne tik vaikai, bet ir dar vaikščioti nesugebantys kūdikiai būdavo apkamšomi šiltais apklotais ir nešami migdyti į lauką, o jeigu ypač šalta – į verandą, apšildomą tik malkomis kūrenama krosnimi, kad nebūtų pernelyg šalta (šiokios tokios ribos vis dėlto egzistavo!).

Uolaus vaikų grūdinimo praktika gyvavo net iki 8 ir 9 dešimtmečių. Tikra tiesa, kad žmonės, kurių vaikystė prabėgo būtent tuo metu, gali puikiausiai prisiminti, kad vasarą lakstyti lauke vien tik su apatiniais būdavo ganėtinai įprasta, o prausimosi lediniu vandeniu iš žarnos niekas nelaikydavo ypatingu iššūkiu.

Kita vertus, melas būtų sakyti, kad vaikus tokie metodai ypač džiugino. Ne, taip tikrai nebuvo: vaikai ožiuodavosi, o patys mažiausieji – paleisdavo dūdas. Vėliau, prisimindami tuo metu darželiuose įdiegtą sistemą, daugelis žmonių teigė ją galintys palyginti su sąlygomis darbo stovykloje.

Šiaip ar taip, dešimties laipsnių šaltis neatgrasydavo tėvų nuo minties migdyti vaiką lauke. Galbūt kitų šalių piliečiams tai ir atrodo nežmogiška, bet rusams – normalu. Gal tokį rusų nusistatymą reikėtų aiškinti jiems ypač būdingu pomėgiu pabūti gamtoje? O gal šis pomėgis radosi dėl to, kad jie nuo mažumės buvo genami į lauką?

Užsiimti veikla gryname ore rusų vaikai raginami ir šiandien, bet minusinėje temperatūroje jie jau nebemigdomi. Grūdinimas nuo mažumės, žinoma, teikia naudos sveikatai, vis dėlto šiandien visi sutinka, kad kūdikių migdymas lauke, kai temperatūra – žemiau nulio, veikiau priveda prie problemų nei užkerta joms kelią.