– Dovile, kaip jūsų gyvenime atsirado dula?

– Esu žemiška, tradicinė moteris, kokių turbūt ir dauguma. Man atrodė viskas paprasta: jei laukiesi – tai ir pagimdai, atsidavusi medikams į rankas, o visokios ten alternatyvios gimdymo galimybės – tik nereikalinga ezoterika.

Nė nežinojau, kas ta dula. Taip jau nutiko, kad ji pati atsirado mano gyvenime – vyro Pauliaus giminaitė Dalia, baigusi dulų mokymus, jau anksčiau vedė saviugdos užsiėmimus, rengė pirtis moterų ratams. Mums su vyru jos veiklos atrodė mažumėlę neaiškios, gal net ne visad priimtinos. Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į savianalizes, meditacijas ar kitokias visuomenėje kylančias „bangas“. Galvodavau, kad žmonės gal neturi ką veikti, todėl ir prisigalvoja įvairiausių dalykų. Kai pirmąsyk išgirdau apie dulas, pirma mintis buvo – dar viena „nesąmonė“.

Tačiau nėštumo metu – vėlgi, kaip turbūt dauguma moterų – ėmiau keistis, domėtis savo pačios gimimo istorija. Pati nesupratau savęs – savo nuotaikų, jausmų, kintančio pasaulio suvokimo. Turėjau tik vieną jau gimdžiusią draugę, kitos buvo dar bevaikės, tad nelabai turėjau ir su kuo pasitarti. Taip nutiko, kad suartėjome su Dalia, ir ji mane vesti nėštumo keliu ėmė anksčiau, nei suvokiau to reikalingumą. Mokėjo prakalbinti, išklausyti, po truputį augo noras pasipasakoti, supratau, kad kalbėjimas apie jausmus ir išgyvenimus man padeda atsipalaiduoti, nusiraminti.

Nėštumo metu grįžo vaikystės traumos – mane buvo palikęs tėtis, užaugino kitas vyras. Kilo klausimų, gal aš panaši į tėvą, koks jis? Su juo susitikome po beveik 30 metų nesimatymo... Iškilo poreikis nusibrėžti ribas su mama – kol neturėjau savo vaikų, jaučiausi mergaitė, jos dukra, turinti atlėkti į pagalbą kada tik pašaukta. Laukdamasi vaiko pasijutau pagaliau tapusi atskira moterimi. Šiandien atvažiavusi pas mamą jau geriu su ja kavą, o ne puolu daryti manęs laukiančius darbus. Artėjantis gimdymas verčia švarų gyvenimo lapą, norisi, kad kūdikėlis ateitų į kuo švaresnę aplinką, tad besilaukiančios mamos daug ko išsikuopia ne tik namuose, bet ir savo viduje. Tuo momentu man labai padėjo Dalios mokymai, kaip paleisti emocijas. Neišspręstų klausimų nekaupti, nenešti į ateitį, iki gimdymo pasiekti ramybę, joje išbūti ir galiausiai ramybę perduoti mažyliui. Be to, sakoma, kad kai viską paleidi – ir fiziškai vaikelį pagimdyti yra lengviau.

– Pradėjome kalbėti apie fizinę gimdymo pusę. Papasakokite, kaip gi čia gali padėti dula?

– Dula gimdykloje tikrai reikalinga ne tik emociniam palaikymui. Tai tiesiogine, fizine prasme sunkus darbas. Mano pirmasis gimdymas truko 14 valandų, 12 iš jų šalia buvo Dalia. Stiprius sąrėmius padėjo ištverti intensyvus vaikščiojimas, Dalios rodomi fiziniai ir kvėpavimo pratimai, pozicijų keitimas, masažai, karštas dušas. Keičiantis valandoms reikėjo vis kitokios pagalbos – vienu metu kamuolys padėjo, vėliau – nebe. Prasidėjus stūmimo etapui buvau beveik visai be jėgų ir mažai ką besuvokianti, tačiau pamenu, kad Paulius lenkia nugarą priekin, laiko vieną koją, Dalia spaudžia kitą...

– Ar Jūsų dula ir gimdyme dalyvavę medikai buvo viena komanda? Juk vieni jų labai džiaugiasi dulomis, vadina jas gerosiomis fėjomis, o kiti piktinasi, kad jiems trukdo darbą dirbti...

– Mums pasisekė, ryte, pasikeitus pamainai, atėjęs gydytojas leido gimdyti ir stovint, ir klūpint. Jis su mumis „žaidė“ – taip vadinamas žmogiškas elgesys, kai būsimų tėvų valia yra ne mažiau svarbi už ligoninės protokolą. Nors pagal visus terminus mes jau nebegalėjome laukti, ant nosies kabėjo operacija, bet gydytojas dovanojo mums dar dvi valandas, kurios jau nebetilpo į rekomenduojamas.

Akušerė taip pat buvo mūsų komandoje – pasitardamos su Dalia abi ieškojo pagalbos būdų, fizinių pratimų. Mūsų medikai dažniausiai puikiai dirba savo darbą, tačiau būkime realistai – jie tikrai neturi laiko gilintis dar ir į šeimos būsenas, emocijas. Jei gimdyme akušerė dalyvautų nuo a iki z, gal jos vaidmuo ir būtų panašus į dulos, tačiau tikrovėje jos labai užimtos ir dažnai turi ne vieną moterį, ateina ir išeina, palieka tave vieną... Pirmąsias dvi valandas, kol laukiau vyro su dula, labai pykino, vėmiau prie kriauklės, ir nebuvo nieko, kas padėtų. Jau nekalbant, kad užėjus sąrėmiams apskritai sunku susiorientuoti. Labai gera tuos išorinius dalykus perleisti kitam, užsiimti tik tuo, kas svarbiausia. Idealiam pasauly taip ir turėtų būti.

Gimdančiai moteriai be galo svarbu turėti savo komandoje kuo daugiau ja tikinčių žmonių. Tuomet ji labiau pasitiki ir savimi. Vienu metu prašiau ir skatinančių vaistų, ir nuskausminimo. Dalia priminė, kad savo gimdymą įsivaizdavau kitaip. Sakė – būna tokie momentai, palauk, išbūsime. Ir išvedė mane iš tos duobės. Tai buvo slenkstis, kurį perlipus paskui nebekilo noras gundytis „pagalba“, kuri juk irgi turi savo labai nemažą kainą, vėliau kartais sugrįžta bumerangu ir pačiai, ir vaikeliui. Tuo šiandien džiaugiuosi, didžiuojuosi savimi, – turėjau planą ir jį išpildžiau. Jei galiu tai, galiu labai daug ką gyvenime. Tai jausmas, kuris svarbus kiekvienai moteriai. Per gimdymą įgytas pasitikėjimas lemia labai daug situacijų ateityje.

Dovilė Juškevičienė ir Dalia Smirnovienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Tad tam tikra prasme, dula – tai uola, į kurią atsimuša visos bangos?

– Na, kad gimdydama įsibanguoji, tai faktas. Sprendimus priimti tokiu metu nėra paprasta. Mano vyras, kaip jis pats sako, tikrai ne sykį būtų palūžęs. Normalu, matant savo moterį kamuojantis, pasiduoti – viskas, vežkit, darykit tą cezarį, kad tik visa tai baigtųsi, kad tik jai palengvėtų. Vyrai nori „gero“, o kas tas „geras“ jiems tą akimirką irgi nelabai aišku. Mūsų atveju, Dalia tikrai buvo ta atrama, patikinanti, kad visa tai, kas vyksta, yra normalu, nieko čia dar tragiško, ištversim. Ir man, ir Pauliui tai labai padėjo. Kai jau manydavom, kad artėja pasaulio pabaiga, nurimdavom išgirdę, kad toli gražu dar iki tos pabaigos.

Beje, nereikia tikėti mitu, kad dulos visuomet už natūralų gimdymą. Jos visad yra už moterį. Ir už jos pasirinkimus. Yra netgi cezario dulų, kurios specializuojasi lydėti moterį į gimdymą operacijos būdu. Pasaulyje yra ir aborto dulų...

– Bet kiti sakytų, kad patikėti sprendimus dulai – irgi rizikinga...

– Dalia nieko už mus nesprendė. Ji iškart mums pabrėžė, kad dulos nepriima medicininių sprendimų. Mūsų dula buvo tik palaikytoja dvejonėse.

Pavyzdžiui? Nubėgus vandenims, atvykome į Kauno klinikas. Čia sąrėmiai ėmė rimti ir galiausiai dingo. Atėjusi daktarė paaiškino, kad tai buvo „tik šoniniai“ vandenys, todėl reikėtų pradurti vandenmaišį ir taip sužadinti tikrąjį gimdymą. Mums net nespėjus visko suvokti, pradėjo ruoštis šiai procedūrai. Tuo metu nedrąsiai suvokiau, kad aš šito nenoriu. Man užteko akimis pasikalbėti su savo dula ir gauti jos palaikymą. Paprašiau gydytojos palūkėti, kol tai nei man, nei kūdikiui nekelia pavojaus. Pavojaus nebuvo, gydytoja sutiko, mano nuostabai – nė nereikėjo ginčytis. Nuo tos akimirkos pasijutau galinti valdyti situaciją, turėti savo žodį, tai suteikė pasitikėjimo savimi, kuris buvo labai reikalingas. Dula su vyru išvyko ir atvyko po paros, kai jau pradėjau iš tikro gimdyti.

Beje, gimdymas nevyko sklandžiai, be to, priklausiau ir rizikos grupei – man buvo diagnozuotas nėščiųjų diabetas, o ir vaisius didelis, aš pati – smulkutė... Pirmosios pamainos gydytoja visą laiką netikėjo, kad pagimdysiu, ir to nė neslėpė. Prognozavo ir net siūlė cezario pjūvį. Kelis kartus girdėjau žodžius „kam gaišti, vis tiek nepagimdys“. Tokiame fone savo pačios ryžto ir užsispyrimo padėti vaikučiui pačiam ateiti į pasaulį gali pritrūkti. Net ir vyro ryžto gali nepakakti. Mes buvome trise – suvienijome jėgas ir dirbome, kol sveikas ir stiprus sūnelis pagaliau neatsidūrė mano rankose.

Dovilė Juškevičienė ir Dalia Smirnovienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Sakote, buvote trise. Tačiau dažnai girdime, kad kur du – trečias nereikalingas?

– Dalia puikiai moka atskirti momentus, kada reikia jos pagalbos, o kada reikia atsitraukti ir palikti mus pabūti dviese. Mano vyrui dažnai jos reikėjo ne mažiau, nei man. Dalia rodė, ką jam kada daryti, kaip jis gali man padėti, kokius veiksmus atlikti. Jos dėka Paulius ir išeiti užkąsti, pailsėti, į tualetą suvaikščioti galėjo.

Gimdymo metu vyras jaučiasi stipriai pagautas emocijų – nuo bejėgystės iki galbūt noro viską aplink sudaužyti. Kai šalia yra žmogus, kuris gali padėti suvaldyti procesą, su šiomis emocijomis vyrams išbūti lengviau. Jei pasitiki dulos vedimu – žymiai aiškiau matai savo vietą, o kai jau prarandi pagrindą po kojomis, dula padeda jį susigrąžinti, sakydama, ką konkrečiai vyrui daryti.

Kai jau tvirtai žinojau, kad noriu į gimdymą pasikviesti Dalią, savo norą išreiškiau Pauliui. Tiesą sakant, abejojau, ar abiem kojom ant žemės stovintis, dalykiškas mano vyras sutiks. O sutiko jis iškart. Matyt, ta nauja laukianti patirtis ir jį šiek tiek baugino. Apsilankėme pas Dalią pokalbiui apie gimdymą, po kurio tikrai abu tapome ramesni. Vėliau dula surengė mums ir prausynas, nors šiek tiek kitokias, nei įprasta, kuomet gimdyvę pirtyje prausia ir į gimdymą išlydi savų moterų ratas. Mums tai buvo jaukus ir gilus pasibuvimas tik dviese, sustiprinęs mudviejų ryšį. Norėjome įprasminti besikuriančios šeimos, naujo žmogučio priėmimo akimirką. Moteriai gamta dovanojo devynis mėnesius pasiruošti naujai gyvybei, vyras mažiau prie to prisiliečia. Tikiu, kad kuo daugiau moteris įsileidžia vyrą į savo nėštumą, tuo labiau jis įsitraukia ir randa laukime savo vietą.

Jis šiandien jaučiasi labai dėkingas Daliai, tik nemoka to pasakyti. Pasak jo, jokiais pinigais negalima įvertinti dulos pagalbos.

– Beje, apie pinigus...

– Kadangi Dalia yra mūsų giminaitė, ji pinigų imti nenorėjo, tačiau vyras paprašė juos investuoti į tolesnes žinias, kurios tikrai pavers kitoms moterims. Diskutavome su draugėmis apie mokestį dulai – daugelis matytų prasmę susimokėti už visai kitokią gimdymo patirtį. Beje, yra ir tokių dulų, kurios mokesčio neima – tai praktiką atliekančios ar savanoriaujančios dulos, jų kontaktus galima rasti Dulų asociacijos puslapyje.

Dulos siūlo įvairius paslaugų paketus, bet į tradicinį dažniausiai įeina keli susitikimai iki gimdymo, kuriuo metu gvildenami įvairūs klausimai, susidaromas gimdymo planas; tuomet pats gimdymas ir susitikimas po gimdymo. Kam ta vidutiniškai trijų šimtų eurų suma atrodo labai didelė, neturėtų pamiršti paskaičiuoti, kad dvi savaites iki numatomos gimdymo datos dula įsipareigoja budėti – tai yra niekur neišvažiuoti, atsiliepti telefonu visą parą ir būti pasiruošusi atvykti į gimdymą kad ir naktį. Ir būti per gimdymą, net jei jis truktų tris paras.

Žinoma, nutinka ir taip, kaip man su antruoju gimdymu, kuris nuo pirmojo skyrėsi kaip diena nuo nakties. Naktį prasidėjus pirmiesiems lengviems sąrėmiams, ryte dar ramiai gėrėme arbatą, neskubėdami išsiruošėme iš Rokiškio į Kauną, bet prie Kauno jau skambinome policijai ir gavome leidimą lėkti į klinikas didžiausiu greičiu. Kol Priėmimo skyriuje Dalia pildė mano dokumentus, aš ir pagimdžiau Atilę. Taigi, tąkart Daliai dulauti teko mašinoje, bet ir per tą laiką buvo ką veikti.

– O kam reikalinga dula jau grįžus namo su kūdikiu?

– Praverčia patarimai dėl naujagimio priežiūros, žindymo, savo pačios organizmo būklės. Silpnai jaučiausi ir fiziškai, tad pagalba namų ruošoje buvo išsigelbėjimas. Ypač po antrojo gimdymo, kai po namus lakstė dvejų vyresnėlis.

Moterys žino, kad grįžus namo visko būna... Didžiulė mano laimė pynėsi su neaiškiu liūdesiu, baime, noru verkti, pykčiu vyrui, kartais sau, o dėl ko – net paaiškinti neišeina. Esu dėkinga savo dulai, kad šiuo banguotu metu nepaliko manęs. Jos šiltas dėmesys buvo tuo metu reikalingiausias pastiprinimas. Dulos pagalba po gimdymo dažnai moteriai neleidžia panirti į pogimdyminę depresiją. Jei gimdymas – savotiškas išėjimas į kosmosą, juokauju, kad moteriai reikia, kad iš ten ją kas nors ir parvestų, pamažu sugrąžintų į gyvenimą. Tuos graudulius sunku paaiškinti vyrams, jiems dažnai neaišku – na, kas gi jai dabar yra. Kai viduje verda ir keisčiausiomis formomis išlenda emocijos, gal ir gerai nukrauti, iškalbėti jas kitai moteriai, tuomet vyrui mažiau lieka (juokiasi). Bent jau maniškis tuo labai džiaugėsi.

Dovilė Juškevičienė ir Dalia Smirnovienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Dalia, leiskite paklausti ir Jūsų – kaip tapote dula ir kaip įvardintumėte savo veiklą, jos misiją?

– 20 savo gyvenimo metų dirbau kirpėja. Turėjau progą pažinti moteris puošdama jas jų gyvenimo šventėms, šukuodama jų skaudulius ir sunkumus. Liudyti garbanose ir spalvose jų pokyčius ir laimėjimus. Tai buvo nuostabiausia treniruotė ir pasiruošimas kažkam gilesnio.

Šiandien lydžiu moteris per gimties vartus. Kiekvienas palydėjimas yra dovana, praturtinanti patirtimi. Dovilė ir Paulius taip pat stipriai paaugino mane kaip dulą. Kiekviena moteris, kiekviena pora yra kitokia, jų norai, lūkesčiai ir galimybės – skirtingi, tad dulos darbas yra atspindėti būtent jų pasirinktą kelią ir juo lydėti – tik lydėti, o ne vesti.

Kai medikai tai žino – kad dulos tik lydi, palaiko, neša ramybę ir niekuomet nesikiša į medicininius procesus – labai gražiai dirbame komandoje, visi savo rogėse ir vėžėse. Kuo geriau medikai pažįsta dulas, tuo mažiau lieka atskirties ir galimos įtampos, tuo daugiau atsiranda darnos ir bendro darbo.

Gimdyvės būsenų pažinimas ir dulos pagalba jas įsivardinant moterį gražiai ramina, suteikia pasitikėjimo. Esu nesyk pavadinta emocijų sugertuku... Kartais moteris apsupa save keletu dulų, pasiimdama iš kiekvienos kitonišką dalelę pagalbos sau. Iš mano patirties, dulavimas jau ne visada skirtas gimdyvei ir jos vyrui. Dažnai to prireikia gimstančioms močiutėms, kurios yra labai svarbi ir aktyvi gimdymo erdvės dalis ir kurias dukrų gimdymas taip pat smarkiai supurto. Tenka perduoti kitokių, naujų žinių apie šių dienų gimdymų ir naujagimių priežiūros ypatumus, padėti suvokti ir priimti kitoniškumą. Kreipiame žvilgsnį į jų pačių gimdymus, kartais apšviečiame užtamsintus kampus ir juos išsivalome, tuomet visa gimstančios močiutės patirtis nebeatsinešama į dukters gimdymą.

Pati esu stipri klausymo, atviro pokalbio erdvėje. Pastebiu, kad žiniasklaidoje pradėjus judėti akušerinio smurto temoms, paviršiun kyla ir senos gimdymo traumos, kai moterys, po gimdymo praėjus kad ir dvidešimčiai metų, nori atsiverti ir išlieti ilgai nešiotas vidines patirtis. Karantino metu išklausiau ne vienos gimdymo istorijos nuotoliniu būdu. Porą valandų trunkančio pokalbio metu iš gilesnių klodų iškeliame senas žaizdas, jas įsivardijame, moteris pati save susirenka, gydo. Jas tai labai išlaisvina, atpalaiduoja, pokyčiai jaučiasi net išorėje – yra buvę atvejų, kai moterys pakeitė savo veiklą.

Ne visos dulos, bet kai kurios iš mūsų organizuojame gimties ritualus – prausynas, vytulavimą. Dovilė ir Paulius leido man pasireikšti ir vaikelio krikštynose – tam pasitarnavo žinios ir pirmosios mano kaip folkloristės specialybės. Tad dulos pagalbos galimybės ir paslaugų spektras gali būti labai platus.