Ištverti sunkias situacijas padeda savitvarda, atsparumas. Šie socialiniai emociniai gebėjimai padeda suvaldyti nenaudingus norus bei troškimus, užuot jiems leidus valdyti mus.

Geriausia savitvardą, atsparumą stiprinti vaikystėje, nuo mažų dienų. Keletu praktinių būdų, kaip padėti vaikams susiimti ir daryti tai, kas reikalinga, pavyzdžiui, neapleisti varginti pradedančių nuotolinių pamokų, atsiųstame pranešime spaudai dalinasi Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pedagogai.

Kaip padėti vaikams peržengti savo nenorą rasti savyje noro ir jėgų sėstis prie nuotolinių pamokų?

1. Jokios prievartos. Pateikite visus „už“ ir „prieš“ bei leiskite nuspręsti patiems. Jei vaikams tiesiog liepsite ką nors daryti, nes „taip reikia“, nesistengdami išsamiai paaiškinti – greičiausiai tai nesuveiks. Šiandieniniai vaikai skiriasi nuo tų, kurie gyveno jų tėvų vaikystės laikais – jiems suprasti „kodėl“, įsivertinti pasekmes ir patiems atsakingai nuspręsti. Tiesa, paliepimais ribojimais, balso pakėlimu ar draudimais trumpam laikui galima vaiką „priversti“, tačiau to kaina – susigadinti santykiai su vaiku, prarasta pagarba ir pasitikėjimas, pasėtas vaiko nepasitikėjimas savimi – aiškiai per didelė.

2. Stebėkime save ir nuolat galvokite, kokį pavyzdį savo elgesiu rodome vaikams. Mažieji visų pirma mokosi iš suaugusiųjų ir santykio su jais – iš tėvų namuose, pedagogų mokykloje būrelyje ar darželyje. Asmeninis suaugusiojo elgesys žymiai paveikesnis mokymo(si) būdas už žodžius.

3. Kartu su vaiku pažvelkite į situaciją iš šalies. Stenkitės padėti vaikui pamatyti, kaip jo pasirinkimas, padauginus jį 100-ą kartų, gali pakeisti jo ar jos gyvenimą po 5 ar 10 metų. Vienkartinė „blogybė“ paprastai neatrodo labai didelė. Tačiau jeigu jai nuolaidžiaujama, dažnai ji tampa įpročiu, griaunančiu galimybes, gerą vardą, gyvenimo džiaugsmą. Pavyzdžiui, vietoje namų darbų renkantis žaidimus, greičiausiai prastės žinios, susidomėjimas ir noras aktyviai dalyvauti pamokose, žinių ir gerų įvertinimų teikiamas pastiprinimas, motyvacija dalyvauti mokyklos bendruomenės gyvenime... Atstatyti viską į savo vietas gerokai sunkiau, negu sugriauti. Ar tokia baigtis sutampa su vaiko norais, ateities vizijomis? Greičiausiai ne.

4. Mokykitės kartu su vaiku keltis tikslus, planuoti, susidarykite dienotvarkę. Suplanuotos dienos ar savaitės veiklos leistų vaizdžiai pamatyti, ar galima numatytą darbą bent šiek tiek pastumti laike. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vietoje namų darbų ruošimo norėtų leisti laiką lauke, savo dienotvarkėje akivaizdžiai pamatytų, ar gali šią pareigą kažkiek stumtelėti. Deja, tokia galimybė pasitaiko ne visada.

Atsparumo, savitvardos ugdymas neatsiejamas nuo tikslų kėlimosi ir planavimo. Jei vaikas ar jaunuolis supras, kaip keltis realius, laike apibrėžtus ir pamatuojamus asmeninius tikslus bei ims jų siekti – didesni ar mažesni savęs suvaržymai taps jo nuolatiniu palydovu. Asmeninių poreikių sutramdymas vardan siekiamo tikslo augina susitvardymo ir atsparumo raumenis.

Keiskite požiūrį į sunkumus ir klaidas – nebėkite nuo jų, bet priešingai, jų siekite. Lengvai pasiektos, greitos pergalės, LVJC specialistų nuomone, nėra tokios naudingos ugdymo procese, kaip giliau situaciją pažinti padedančios klaidos.

Rizikos prisiėmimas, ypač naujose nepažįstamose situacijose, ir klaidos – išties geros mokytojos. Beje, drąsią akistatą su jomis verta atšvęsti, palepinat save mėgstamu skanumynu.

Dar vaikystėje iš(si)ugdyta savitvarda ir atsparumas, taip pat kiti socialiniai ir emociniai gebėjimai, tokie, kaip kantrybė, atsakingumas, kritinis mąstymas – praverčia bet kokiame amžiuje, nes padeda nepasiduodant panikai išgyventi sunkius laikotarpius – neplanuotus pokyčius ar krizines situacijas, kurių pandemija persmelktoje mūsų kasdienybėje apstu.

Suaugusiųjų pareiga – įkvėpti vaiką ryžtis sunkiems mokymosi iššūkiams, padėti suprasti ir įsivertinti įgytas patirtis, klaidų pamokas ir pasidžiaugti gerais rezultatais.