Japonų požiūris į vaikų auklėjimą
Atvykstančius į tekančios saulės šalį visada nustebina tarpusavio supratimas tarp įvairių kartų. Vaikai paklusnūs, tėvai adekvatūs, seneliai mylintys, bet perdėtai nemeilikauja.
Taip yra dėl išskirtinės vaikų auklėjimo tradicijos, kurios šaknys siekia tolimą praeitį.
Prieš daugelį amžių japonės derino motinystę su darbu. Vaikų darželių, namuose esančių senelių, kurioms būtų galima dienai palikti vaikus, tuo metu nebuvo. Todėl vaikai visada būdavo kartu su motinomis. Net į laukus dirbti einanti moteris prisirišdavo kūdikį prie savęs. Dirbdama ji bendraudavo su mažyliu, pasakodavo, ką ir kodėl daro. Nieko stebėtino, kad vaikai labai anksti išmokdavo kalbėti.
Kuo toks auklėjimas naudingas?
Vaikas jaučiasi įtrauktas į visas gyvenimo veiklas (darbą, poilsį, pasivaikščiojimus), jam lengviau vystytis, pažinti pasaulį.
Japonės iki šiol taip augina vaikus. Kad ir kur motina eitų, vaikas visada su ja – ant rankų, parištas ant nugaros ar eina šalia.
Japonės nedirba, kol vaikui nesukanka 3 metai. Šalyje veikia darželiai, bet vesti į juos vaikus japonams atrodo gėdinga, kaip ir prašyti senelių pagalbos. Vaikai leidžiami į darželius tik nuo 3 metų.
Ir namuose, ir darželiuose vaikai mokomi kreipti dėmesį į jausmus – ne tik į savo, bet ir į kitų žmonių, gyvūnų ir netgi negyvų daiktų.
Pavyzdžiui, jei mažylis tranko mašinytę plaktuku arba ją sulaužo, mama neatima žaislo, bet paaiškina, kad vaikas suteikė mašinytei skausmo.
Nemanykite, kad vaikų auklėjimu užsiima tik motinos. Su vaikais noriai užsiima ir jų tėvai.
Japonų vaikų auklėjimo taisyklės
Kaip minėta, Japonijoje vaikai sulaukia daug tėvų dėmesio – apkabinimų, pokalbių, pasivaikščiojimų ir pan. Jų mamos ir tėčiai niekada: nekelia balso, neskaito pamokslų, netaiko fizinių bausmių.
Japonai moko vaikus: mandagiai elgtis, būti dėmesingiems kitų atžvilgiu, niekam savo elgesiu netrukdyti.
Ką daro japonai, jei vaikas netinkamai elgiasi?
Japonai nešaukia, nekelia balso, nebaudžia. Tad kaip jie motyvuoja vaiką gerai elgtis? Atsakymas paprastas – nepasitenkinimą jie parodo intonacija ir žvilgsniu.
Japonų vaikai atpažįsta, kai tėvai nepatenkinti jų elgesiu, jie jaučiasi kalti, gailisi ir stengiasi pasitaisyti.
Taigi Japonijoje vaikai jaučia stiprią abiejų tėvų meilę, rūpestį, nuo pat gimimo mokosi gyvenimo visuomenėje principų. Tokia auklėjimo sistema kitose šalyse neįprasta. Vis tik šimtmečių patirtis rodo, kad sistema labai veiksminga, ji padeda užauginti taisyklių paisančius, išauklėtus žmones, su kuriais malonu bendrauti.
