Jis vardina kelis dalykus, kurių užtenka vaikams, kad jie jaustųsi saugūs ir laimingi, o vasara – geriausias metas pasipildyti jėgų ir patirti daugiau laimės, rašoma pranešime spaudai.

– Koks, jūsų – mokytojo ir stovyklų vadovo – akimis, yra vaikų laimės pamatas?

– Mano asmeninis raktas, kaip kurti laimę, – kiek įmanoma būti čia ir dabar, miške su vaikais. Atsijungiu nuo telefono, nuo planavimo. Aplinkoje, kur vaikai viską tyrinėja, atranda, dairosi, susiduria ir su pavojais, jiems svarbu jausti, kad yra suaugęs žmogus, kuris juos mato, net jei kartu ir nežaidžia. Tada vaikai jaučiasi saugūs ir patys saugiau elgiasi, nors natūralioje aplinkoje juk yra pavojų: ir šakos, ir kankorėžiai – daug reikalų.

Tai nėra stebuklas, bet veikia stebuklingai: vaikai iškart jaučia, kai esi su jais čia ir dabar. Dėmesys yra galinga priemonė.

Kalbu ne apie perteklinį dėmesį, kai suaugę laksto iš paskos, – toks dėmesys vaikus vargina. Stovyklose laikausi atstumo, kokio pačiam vaikui reikia. Jeigu aš savo dėmesyje laikau būrį vaikų, kurie žaidžia savo žaidimus – vaikai jaučia, kad aš esu čia ir dabar, ir to jiems užtenka.

– Kas dar sudaro vaikų laimės pradmenis?

– Kitas dalykas, kurį vaikai iškart pajaučia ir suvokia kaip saugumo bei laimės šaltinį – koks yra santykis tarp suaugusiųjų, kurie juos supa.

Jeigu suaugusiuosius vienija ta pati idėja – viskas gerai. Jeigu jie nesąmoningai blokuoja vienas kitą, pavyzdžiui, hierarchinėje struktūroje konfliktuojate su vadovu, arba esate čia tik dėl pinigų – vaikai tą labai jaučia. Todėl stovyklų atmosferai labai naudinga, kad vadovai yra bendraminčiai.

– Minėjote tris raktus...

Trečias laimės raktas – stebuklus daro bendras buvimas gamtoje. Vaikai ateina į miško stovyklas patirti gamtos. Mokytojai irgi mėgaujasi gamtos patyrimu. Skirgiškių miške, prie Vilniaus, kur vedu stovyklas, gamta tikrai įdomi – tai ne išvalytas parkas: šiandien rasi olą, rytoj – „nykštukų būstinę“, po metų toje pačioje vietoje rasi audros išvartytus medžius. Čia didžiulis kalnas, slėnis, upelis – tai šiltas, tai šaltas, tai patvinęs, tai nusekęs. Apskritai Vilniaus apylinkės labai gražios savo gamtine įvairove.

Mes, stovyklų vadovai, patys tikime gamtos galia, mums tai nėra tik darbas. Ir vaikams stovyklos tampa nuotykiu, patyriminiu procesu.

Nuovargyje, kurį patiriame po visos savaitės gamtoje, yra labai daug gyvybės, tai – atkuriantis nuovargis.

– Ką turite omenyje kartodamas „būti čia ir dabar“?

– Žinau, kad patarimas „būti čia ir dabar“ gali varyti į neviltį ir suaugusius, ir vaikus, kurie pripratę būti visada užimami.

Bet vaikai savyje turi daug smalsumo galių, kurios veda juos pirmyn. Gamtos įvairovė neįtikėtinai žadina smalsumą, o vaikai kaip mat užkrečia vienas kitą savo smalsumu. Smalsumas puikiai išveda vaiką iš tos būsenos, prie kurios jis pripratęs – kad viskas būtų suorganizuota.

Miško stovyklose mes fiziškai turime kažką padaryti – einame, reikia įveikti kalną, nueiti prie upelio, pasirūpinti savimi fiziškai, per tą veiksmą vaikai ir išeina iš tos „nevilties“ fazės į „čia ir dabar“ buvimą.

– Kaip paskatinti patį vaiką, kad jis mokėtų atpažinti, kas jam teikia laimę ir jaustųsi laimingas?

– Receptų nėra. Apskritai dažnas žmogus turi žaizdą – jis nemano, kad yra pakankamas, nes pripratęs nuolat būti vertinamu, kritikuojamu. Vaikas, iš tos pačios žaizdos, gali elgtis iššaukiančiai, kad tik į jį atkreiptų dėmesį. Bet jeigu mokytojai savo ramybe rodo, kad tu esi pakankamas ir aš tau padėsiu įveikti šią kliūtį – pereiti rąstą – vaikas ima pasitikėti. Aš neteisiu jo ir kai vaikas supranta, kad tai legali neigiama būsena, jis nebenaudoja pykčio kaip ginklo dėmesiui gauti.

Stovyklose mes atidžiai į tai žiūrime – vaikai stebi, kaip suaugę elgiasi su kitais vaikais. Maži vaikai yra labai susitapatinę: jeigu suaugęs neigiamai reaguoja arba neigia kito jausmus, jis mano, kad ir jam taip bus. Lygiai taip pat veikia ir teigiamai. Pavyzdžiui, vaikas užsigavo, ypač kuo mažesnis vaikas, jo žaizdele reikia pasirūpinti iškart, su tepaliuku, su meile patepti – vien nuo to rūpesčio visoje stovykloje susižeidimų bus daug mažiau, nes vaikai žino, kad jais bus pasirūpinta.

Antroje stovyklos pusėje vaikai labiau pavargsta. Tada daugiau būname prie vandens, jei oras leidžia. Jei užeina liūtis, stichija, gelbėjamės Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje – čia susišildome, pabūname. Stichijos siautėjimas paveikia vaikus. Kai esi didesnės stichijos viduje – tai veikia raminančiai. Kaip geriausias dienas vaikai prisimena tas dienas, kai pylė liūtis ir jie taškėsi balose. Nes vis tiek jais būna pasirūpinta – jie sušyla, gauna šilto maisto.

– Papasakokite, kaip atrodo viena stovyklos diena su vaikais, iš ko suprantate, kad jie laimingi?

– Pacituosiu savo užrašus po vienos stovyklos dienos, kas yra ta „Laimės pradinė“: laimė yra susitikti, pasitikėti nuo pirmo žvilgsnio, nerimauti, patirti kažką naujo, žygiuoti miško keliuku įsikibus į ranką, pasakoti kažką svarbaus, eiti miške be keliuko, bijoti dilgėlių, nebijoti dilgėlių, nebijoti nieko, susipažinti, atrasti draugų, padaryti kažką netikėto, parkristi, atrasti avietyną ir norėti čia likti amžinai, nekreipti dėmesio į uogas, nes reikia būti pirmam, būti paskutiniam, nes taip įdomiau, užsigauti, brautis per papartyną, atrasti bebrų olas, džiaugtis tiltu per upelį – vėjo išversta egle, bristi upelio vaga tris vingius, sugrįžti išalkus ir gerai pavalgyti, užmiršti, kad nori valgyt, drožti laivelį, eiti miško gyvūnų išmintu takeliu, kopti į kalną ir stebėtis, kad Lietuvoje yra tokių kalnų, rasti nykštukų namelių, statytis būstinę miške, griauti, rasti malkų laužui, drožtis kardą, rasti erkių, nerasti erkių, pavargti iki negaliu, kartoti minekraft, minekraft ir nieko nebenorėti, išsipurvinti, keptis lapus ant laužo ir sugalvoti tam patiekalui pavadinimą, jausti pėdomis upelio akmenis, smėlį, dumblą, maudytis šaltiniuotoje Žalesoje, priešpiečiauti ant lieptelio, papulti į liūtį, radus stogą vis išbėgti į liūtį, nes juk taip smagu, persirengti per dieną tris kartus, rinkti lietaus vandenį, čiuožti nuo šlapio kalno, išdžiūti maloniai šildant vasaros saulei, šokinėti visose balose pakeliui, nejučia vis įsikibti, pasidalinti vaišėmis, vos spėti į autobusą, autobuse užmigti ir dar daug kasdienės vaikiškos laimės.

– Šį pavasarį turbūt daug tėvų patyrė šoką – staiga visas dienas leidžia su vaikais namie. Kaip atgauti jėgas?

– Daug išmintingų mokytojų sako tą patį – reikia naudotis natūraliais gamtos šaltiniais. Daug kas tą ir daro – išėjo į parkus. Visi yra pavargę. Reikia išeiti į gamtą ir pasisemti gyvybinių jėgų – jas papildo džiaugsmas, gyvas bendravimas, aplinka, kur supa medžiai, didelis vandens telkinys, ypač tekantis. Kai tėvai išleis savo vaikus į stovyklą, rekomenduoju ir patiems išvažiuoti į kokį dviračių žygį – jiems irgi reikia tų higieninių pertraukėlių, pasipildyti gyvybines jėgas.

Santykiai yra svarbiausia, todėl šeimose rekomenduoju stabtelėti ir pažiūrėti, ar sugriautas santykis su vaiku nekainuos brangiau negu neužbaigtas darbas. Tai nereiškia, kad reikia užmiršti darbus, bet reikia daryti pauzes: ir įkvėpti, ir iškvėpti. Sunkiose situacijose reikia susikurti išėjimo į gamtą rutiną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)