Kasdieniai drabužiai puošnumu nepasižymėjo. Gražiai sušukuoti, švariai nuprausti ir papuošti vaikai – tie, kurie eidavo su tėvais į kokį nors renginį, į cirką ar zoologijos sodą. Įdomu, kad išeiginiai drabužiai daugumoje šeimų būdavo ryškūs ar šviesių spalvų, nors visų modeliai buvo praktiškai vienodi, rašoma novate.ru.

Esminis tų laikų privalumas – vaikams ir paaugliams negamino drabužių iš sintetikos. Drabužius siūdavo iš šilko (natūralaus), vilnos ir medvilnės, jie kainavo visiškai nedaug.

Šilti drabužiai ir apavas

Žieminiai drabužiai nepasižymėjo įvairove. Ausinės kepurės iš avies arba triušio kailio, berniukams – megztos kepurės su skiautere, o mergaitėms – Buratino kepuraitės. Dar būdavo kepurių su bumbulais, tiesa, jos – rudeniui ar pavasariui, kaip ir neperlyjamo audinio striukės. Žiemą visi vilkėdavo per liemenį sujuostus kailinius, languotus paltus su vatino pašiltinimu. Šie drabužiai buvo sunkūs, dideli. Būtinas atributas – ant viršaus užrištas šalikas. Mažiems vaikams jį surišdavo nugaroje, o pirštines prisiūdavo prie gumos, kurią perverdavo per rankoves, kad vaikai nepamestų pirštinių.

Šį derinį papildė vilnonės kelnės (dažnai su pūku), tokios kelnės galuose neretai turėdavo juostelę. Avėdavo veltinius, veltinio audinio batus, kartais – kailiabačius, kurie buvo tiesiog aukso vertės.

Kartais susimąstai, kaip buvo įmanoma judėti su tokiais nepatogiais drabužiais ir apavu. Bet vaikai dar ir žaisdavo, slidinėdavo su slidėmis, važinėdavo su rogutėmis, mėtydavosi sniego gniūžtėmis ir lipdė sniego senius.

Sovietų vaikai
Foto: Shutterstock

Kaip tuometinėje SSRS pirkdavo vaikiškus drabužius

Visi tėvai pirkdavo vaikams drabužius išaugimui. Tais laikais nieko nestebindavo dviem dydžiais per dideli megztiniai, kelnės ir netgi suknelės. Palenkė ir nešiok – taip manė tėvai, o vaikams buvo vis vien. Tais laikais ne visada pavykdavo rasti reikiamą drabužį, o dar ir reikiamo dydžio. Be to, vaikai drabužius greitai išaugdavo, o keisti juos kas sezoną buvo nepraktiška.

Sovietų vaikai
Foto: Shutterstock

Net kelnes, sukneles išaugus, neskubėdavo pirkti naujų. Neretai buvo galima pamatyti mergaites trumputėmis suknelėmis, o mažas mergaites – su tokio trumpumo sijonais, kad matydavosi kelnaitės – tai buvo normalu.

Berniukų netrikdė klasės draugių kojos. Jie buvo įpratę ir į tokį reginį reaguodavo ramiai. Patys vaikščiodavo su trumpomis kelnėmis ir švarkeliais, kurių rankovės būdavo per trumpos.

Niekas nesuko galvos, ką apsirengti į išvyką su klase ar į lauką. Vilkdavosi, kas pasitaikydavo po ranka, ir žaisdavo, kol tėvai nepašaukdavo namo.