Kone nuo paauglystės iki sulaukiau brandaus amžiaus aš nuoširdžiai tikėjau, kad žmogui, trokštančiam turėti kūdikį, teigiamo nėštumo testo vaizdas pripildo širdį neapsakomo švelnumo, o sielą pakylėja iki debesų.
Taip „The Guardian“ gyvenimo būdo skiltyje pradedama ištrauka iš žurnalistės Clover Stroud knygos „My Wild And Sleepless Nights“ (Mano patrakusios bemiegės naktys).
„Matyt, juokauji, Clover“, – sako Pete‘as vis labiau tįstančiu veidu, įsistebeilijęs į mane, atkišusią prieš jį testo kasetę.
Dabar mūsų namuose viena iš retai pasitaikančių akimirkų – aplink ramu ir mes vieni. Mano nerimas, tiesą sakant, ne ką mažesnis už jo. Dar vieno kūdikio atsiradimas prilygtų laukinio žvėries įsileidimą į bendrą gyvenimą.
Nors esu nusiteikusi būsimai sumaiščiai, tenka pripažinti, kad realybė kartais gąsdina. Nuoširdžiai noriu šito kūdikio. Žūtbūt turiu jį pagimdyti. Bet puikiai suvokiu, kad vaikas pareikalaus iš manęs begalės pastangų ir laiko, kad, nepaisant milžiniško noro jį turėti, būsiu priversta atsisakyti sau malonių minčių ir išsižadėti tokio gyvenimo, apie kurį svajoju.
Taip pat gerai žinau, kad motinystė gali pasireikšti kaip galinga, visa apimanti meilė, kuriai užplūdus pasijunti tarsi įspraustas į metalo kapsulę ir įmestas į gilią jūrą.
„O, Dieve, o, Dieve, o, Dieve mano! – kartoja Pete‘as, neatitraukdamas žvilgsnio nuo dviejų brūkšnių. – Noriu pasakyti, kad tai nuostabu, neįtikėtina!“
Jis susiima rankomis galvą. Tada nusijuokia.
„Na ir košmaras! Tiesiog nuostabus košmaras!“ – sušunka po akimirkos.
Jis mane apkabina – apglėbia savo rankomis, o jo glėbys – saugiausia iš visų man žinomų vietų, nes tai yra glėbys žmogaus, kuriam nestinga jėgų gyventi ir kuris niekada nepabūgsta.
„Penketas! Penketas vaikų! Ir kaipgi, po galais, šitai atrodys?“ – džiūgauja mano vyras.
Kaip tapome septynetu
Su Pete‘u susipažinau būdama 34-erių. Jimmy ir Dolly tada buvo devyneri ir šešeri. Mus siejo ypatingas ryšys. Su vaikų tėvu išsiskyriau iš karto po Dolly gimimo, kai Jimmy buvo dar visai mažytis. Naktimis beveik visada miegodavome kartu, tvirtai susikibę.
Auginant vaikus visiškai savarankiškai teko nuolatos nerimauti dėl finansų, bet mano širdis ir mintys spurdėjo iš meilės.
Kai Pete‘as ir aš įsimylėjome vienas kitą, mano šeima turėjo pasikeisti ir persikelti į naują būstą. Pete‘as turi ypač plačią širdį. Jo meilė – absoliuti, ir jis karštai pamilo ne tik mane, bet ir vaikus.
Taip mūsų trijulė tapo ketvertu, o po kiek laiko, 2012-aisiais, kai į šį pasaulį atėjo Evangeline, – penketu. Neilgai trukus gimė Dashas, taigi, gyvenome jau šešiese.
Daugėjo sumaišties, triukšmo ir, aišku, džiaugsmo. Visgi gausėjant šeimai, sunkėjo ir atsakomybės našta. Kai susipažinau su Pete‘u, butą, kuriame gyvenau su Jimmy ir Dolly, iškeitėme į namą kaime – čia vietos pakako visiems.
Vis dėlto. išsikėlus iš miesto iškilo ir papildomų sunkumų. Pete‘as buvo priverstas mažiau laiko leisti namuose, kad uždirbtų pinigų ir sugebėtų išlaikyti vaikus, kuriuos tiesiog dievino. Didžiąją savaitės dalį mes beveik nesusitikdavome. Žinoma, aš buvau tas žmogus, į kurį vaikai kreipdavosi pagalbos, kadangi visada buvau šalia.
Seksas yra tik mudviejų
Kada ištaikau bent menkiausią progą pagalvoti apie Pete‘ą, suvokiu, kaip stipriai jo ilgiuosi. Kitaip ir neįmanoma tokioje gausioje šeimoje! Kai jis sugrįžta namo, dorai pasikalbėti vis tiek nepavyksta: vaikai nuolatos zuja aplinkui arba tauškia, beveik nenulipdami jam nuo kelių.
Kol vyras mėgaujasi vaikų klegesiu, aš būnu tarsi nustumta į šalį – jaučiuosi taip, lyg būčiau užguita indų plovėja, kurios priedermė – šluostyti trupinius, rasti išsimėčiusius batus ir atnešti paltus.
Ilgiuosi tų žmonių, kuriais mes buvome, kol neįsuko tėvystės rūpesčių verpetas. Vyro akivaizdoje aš nesistengiu valdytis ir neslepiu nei savo pykčio, nei nevilties, apimančios dėl išsekimo. Ir dar – nė nebandau maskuoti tolydžio augančio geismo, juolab kad seksas yra ta sritis, kurioje kaskart pavyksta vėl atrasti vienam kitą.
Seksas, beje, – motinystės priešingybė. Kaip motina, aš turiu apsimesti tuo, kuo nesu: būti kantri, tvarkinga, maloni, naginga, susivaldanti, nebūgštaujanti ir visada linksma.
Tačiau mylėdamasi galiu kuo laisviausiai pamiršti apie bet kokią savikontrolę ir pasijusti visiškai kitu žmogumi – nevaržomu ir geidulingu tarsi gaivalas, kuriam neegzistuoja jokie padorumo apribojimai. Žinokite, man tai pavyksta daug lengviau nei bet kuri kita veikla, kurios imuosi.
Išskyrus seksą, visa kita, ką mudviem su vyru tenka daryti, siejasi tik su motinos ir tėvo pareigomis.
Jos tokios visa užgožiančios, kad kartais imu galvoti, jog privalau kitaip vertinti seksą, jeigu nenoriu jaustis taip, tarsi išduočiau savo vaikus. Juk seksas neišvengiamai susijęs su visišku atsiribojimu nuo atžalų tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Pirmiausia – spyna
Vienas iš labiausiai sveikintinų sumanymų, gerokai patobulinusių seksualinį mudviejų su vyru gyvenimą, buvo ne mintis įsigyti vibratorių, botagėlį, erotinius apatinius ar netgi pančius, kuriuos mes kartais panaudojame, bet sprendimas įtaisyti spyną miegamojo duryse. Dabar netenka staiga nerti po antklode ir suakmenėti iš įtampos ir pastangų išgirsti mažų pėdučių tipenimą.
Seksas įgalina mane pasijusti moterimi, nesirūpinančia nei vaikų drabužiais, nei namų darbais. Ir kaip galėčiau apie tai galvoti, kai mano riešai pririšti prie lovos atramos, o veidas – įremtas į pagalvę. Tokio tipo seksas nuskraidina į visai kitas erdves, apsvaigina kaip stipriausi narkotikai.
Nurimus siautuliui tenka su nuostaba pajusti, kad šlapia, nes paklodė sudrėkusi nuo spermos. Tikrai prireikia šiek tiek laiko, kol mintys stoja į savas vietas.
Tie du pirmiau minėti mėlyni brūkšniai, žinoma, reiškė, kad laukia nėštumas, o vėliau – Lesterio gimimas. Jie tobuli, jie nušvietė mūsų gyvenimą. Bėda tik ta, kad kūdikiai – ne tiktai meilės, bet ir atitolimo provokatoriai.
Iki Lesteriui suėjo aštuoni mėnesiai, mudviem su Pete‘u iškilo rimta grėsmė žvelgti vienam į kitą tik kaip į tėvus ar net išvis nebematyti vienam kito. Tapo tiesiog būtina kur nors išvykti – tik man ir jam – kol dar galutinai nedingome vienas kitam iš akiračio.
Oro uoste, nešina tiktai krepšiu, kurį galėjau pasiimti į lėktuvą kaip rankinį bagažą, aš nejučiom ėmiau stebėti vieną moterį. Ji stengėsi pažadinti miegantį kūdikį, nes jau turėjo eiti prie patikros punkto ir vaiko vežimėlį būtinai reikėjo sulankstyti. Jos veide atsispindėjo šioks toks nerimas.
Kūdikis, žinoma, pradėjo verkti. Moteris šūktelėjo savo vyrui, kad šis prieitų ir jai padėtų, bet vyras grūmėsi su judviejų sūnumi, žūtbūt panorusiu išsilaisvinti iš tėvo gniaužtų ir lėkti prie išėjimo. Sūnus isteriškai klykė. Kai ėmė spardytis, tėvo veidas persikreipė iš įsiūčio.
Pamaniau, kad gal derėtų suskubti moteriai į pagalbą, bet tuojau pat susizgribau – juk, šiaip ar taip, neprivalėjau padėti visoms tame oro uoste buvusioms moterims su spiegiančiais kūdikiais ant rankų.
Sutikti savo kaubojų
Gal 20 minučių sėdėjome kavinėje, laukdami, kol bus paskelbta mūsų vartų informacija. Paprasčiausiai būti su Pete‘u, gerti kavą ir nieko daugiau neveikti man buvo neapsakomas malonumas.
Pokštavome ir juokėmės, kalbėjome pilnais sakiniais, pradėtą pokalbį užbaigdavome. Norėjau prisiliesti prie jo veido, tarsi iš naujo jį pažindama. Užvis labiausiai troškau prisiminti, koks jausmas apima jį mylint ir galint netrikdomai į jį žiūrėti. Gavusi progą bent trumpam pamiršti motiniškus rūpesčius, kaipmat tapau kitokia: nesusikrimtusi, ramesnė.
Kai man buvo kiek daugiau nei dvidešimt, gyvenau Teksase. Tada pažinojau vieną kaubojų, vardu Powderis, karštai mylėjusį savo žmoną Janey.
Pora turėjo mažų vaikų, tačiau kaskart, kai tekdavo praeiti į jų namus vedančiu keliu, žvilgsnis užkliūdavo už štai kokio vaizdelio: Janey ir Powderio, sėdinčių visai gretai vienas kito priešais šeimos pikapą.
Kai apie tai užsiminiau kitam kaubojui, jis tiktai linktelėjo ir nusijuokė. „Nors yra apsikrovę vaikais, Janey ir Powderis vis tiek sėdi susiglaudę“, – pasakė jis. Ir aš norėjau būti kaip Janey – sutikti savo kaubojų, prie kurio magėtų prisiglausti.
Būna dienų, kai, glostydama miegančią Evangeline arba prigulusi prie Lesterio ir Dasho skaitau vakaro pasaką, pagalvoju, kad kaip tik tai ir yra viskas, ko man reikia. Kartais, oda pajutusi savo vaikų odą, alsuodama su jais tuo pačiu kvapu, lyg tebebūtume vienas asmuo, pamanau, kad glostyti savo mažylius yra kur kas palaimingesnis malonumas nei mėgautis seksu.
Bet atsidūrusi viešbučio kambaryje tiktai su Pete‘u, pajuntu kone isteriškai užvaldantį palengvėjimą. Žinojimas, kad galima sau leisti niekuo nesirūpinti ir užsiimti tuo, kas vien tik malonu, teikia be galo aštrių, naujų potyrių.
Neįprasta ir nauja yra ištiesti ranką per niekieno neužimtą tarpą lovoje ir prisiliesti prie žmogaus, kuris lig šiolei yra pats mylimiausias. Neįprasta ir nauja yra mylėtis ir rytais, ir dieną, kadangi kambary – tik mudu.
Kai esame dviese, tampu visai kitokia. Persikūniju į asmenį, nuo kurio dėl motinystės esu atribota. Jaučiuosi tarsi nubudusi. Tai ne tik jaudina, bet ir suteikia tam tikrą paguodą. Apima suvokimas, kad mes, kaip kitados, gyvename vienas dėl kito. Kad vienas kito nepraradome. Kad nepraradome mūsų bendrystės.
Kaip nenumarinti intymumo
Maksimaliai išnaudokite kiekvieną akimirką, kai esate dviese. Man ir Pete‘ui dažnai tenka ilgam išsiskirti, nes jo darbas – kitoje šalyje.
Kartais ištisomis savaitėms ar netgi mėnesiais mes nenuveikiame nieko geresnio kaip išvyka į prekybos centrą vėlai vakare. Bet net sėdėdami automobilyje ir vykdami apsipirkti tikrai sugebame priminti vienas kitam, kad esme du žmonės, kurie karštai mylėjo vienas kitą, kol susilaukė vaikų.
Palikite telefonus ramybėje. Begalę laiko praleidžiu naršydama „Instagram“. Ne tik todėl, kad esu priklausoma nuo šio tinklo, bet ir dėl to, kad jis yra būtinas mano darbui.
Visgi, kai būname dviese, mes pasistengiama pamiršti išmaniuosius įrenginius. Tikrai patarčiau įsigyti paprasčiausią žadintuvą, kad mobiliajam telefonui neliktų vietos jūsų miegamajame.
Nustokite galvoti apie nuoskaudas. Kai santykiai tęsiasi keletą metų, per ilgą laiką susikaupusios nuoskaudos (net pačios menkiausios) gali gerokai komplikuoti reikalus. Netgi kai pykstamės (o taip nutinka dažnai), giliai viduje aš kuo puikiausiai suvokiu, kad skirtis, šiaip ar taip, nenorime.
Kivirčo įkarštyje išrėžti tūžmingi žodžiai gali nemenkai sužeisti, bet tik trumpam, jei sugebėsite ir vėl vienas į kitą atsigręžti. Tai padaryti reikia kuo skubiau, jeigu nenorite, kad santykiai sužlugtų.
Nesiginčykite vien norėdamos įrodyti savo teisumą, nes tai prilygsta norui įrodyti, kad partneris – idiotas, tik jei už jo ištekėjote, dar reiktų pagalvoti, kuris iš jūsų idiotas.
Įtaisykite spyną miegamojo duryse. Spyna reikalinga ne tik tam, kad būtų galima netrikdomai pasimylėti. Tikrai ne ką mažiau svarbu kalbėtis: galutinai nutarti, katras turėtų pasirūpinti kokiais nors reikalais.
Vargu ar tai pavyks, jei pokalbį teks vėl ir vėl nutraukti, nes aplink jus su savo prašymais ir reikalavimais nuolat lakstys vaikai.
Mylėkitės – kuo dažniau, tuo geriau. Po nuostabiausio sekso, neimkite savęs nuteikinėti, esą pliusiukas prie šio punkto jau padėtas, todėl dabar bent kokį mėnesį bus galima ir palūkėti. Laukti kito karto ištisą mėnesį – tikra nesąmonė. Mylėkitės kad ir kiekvieną dieną.
