LAUKIAME. Kurį laiką leidžiame nieko nenorėti ir galime ramiai pastebėti, kiek tai laiko tęsiasi. Jei ilgiau nei mėnesį, žiūrėkite kitus punktus. Jei valandą ar kelias dienas - ignoruojame ar ramiu tonu primename bendrus šeimos susitarimus ir pareigas.
KALBAMĖS. Bandom surasti laiką, kada paauglys/ė labiau linkęs atvirauti. Ar tai būtų rytais prie pusryčių stalo, ar vakarais prieš miegą, ar kai visa šeima užsiimame mėgstama veikla (pvz.: dviračiai, kelionės).
Leidžiame RINKTIS remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais. Kokio gyvenimo sau nori: ar kaip dėdės Jono, kuris niekur nedirba ir geria, kad jaustųsi laimingas, ar kaip tetos Onutės, kuri aktyviai gyvena ir keliauja po visą pasaulį. Geriau, kad konkretūs žmonės būtų iš jūsų gerai pažįstamų rato.
ŽIŪRIME filmus kartu apie nevykėlių ir sėkmingų žmonių gyvenimą. („Palaukit mūsų!“ / Nicht Ohne Uns , „Nuostabi dabartis“ / The Spectacular Now, „Džuno“/„Juno“, „Vidurinė mokykla“ / „High School").
PATIKRINAME, ar paauglys nevartoja psichoaktyvių medžiagų. Vaistinėse yra pirkti testų, bet kartais užtenka paskatinti vaiką prisipažinti ir jų neprireikia.
ĮVERTINAME, gal iki šiol viską duodavome vaikui ir nieko neprašydavome. O gal davėte visišką laisvę ir išsigandote, kad visai paauglys nebeklauso jūsų. Tad bandome nustatyti naujas ribas ir taisykles kartu su paaugliu.
Jei iš paauglio atėmėte VISKĄ (telefoną, dienpinigius, neperkate naujų drabužių ir t.t.), kalbatės ir tariatės iš naujo. Jei reikia, grąžinate tam tikras privilegijas už tam tikrų pareigų vykdymą.
Kartais, kai paaugliai nenori nieko, tai reiškia, kad jiems reikia pabūti vieniems ir jie nori pagalvoti. Jūsų vaikas auga ir jam reikia erdvės. Hormonai daro savo įtaką vaiko nenuspėjamam elgesiui ir kraštutinėms emocijoms. Kai didžioji audra praeina, ramus pokalbis gali įnešti daug aiškumų. Svarbiausia yra kalbėtis atradus tam tikrą momentą.