Santykis iš vaiko pozicijos. Kiekvienam vaikui iki paauglystės jo tėvai yra neklystantys, visada teisūs ir visagaliai. Tėvai žino visus atsakymus į klausimus, jie visada priims, paguos ir pamokys, o geras vaikas visada priims tuos patarimus ir pamokymus, nesiginčys su tėvais.

Vaikas besąlygiškai myli savo tėvus, nori jiems įtikti ir padaryti juos laimingus. Toks vaikiškas santykis su savo tėvais arba vienu iš tėvu gali būti ne tik vaikystėje, bet ir tęstis visą žmogaus gyvenimą. Tokiu atveju jau suaugęs žmogus yra labai stipriai prisirišęs prie vieno iš savo arba prie abiejų tėvų, jam labai svarbi tėvų nuomonė, jis labai daug laiko praleidžia su tėvais, neretai ir gyvena su jais.

Toks žmogus yra tarsi infantilus, nesugebantis subręsti ir atsiskirti nuo tėvų, pilnai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tokiam žmogui ir lengva ir sunku gyventi, lengva, nes jis visada turi už save protingesnį žmogų, kuris nukreipia, pataria, padeda, bet iš kitos pusės toks žmogus negali tapti pilnaverte savarankiška asmenybe, nes yra per ne lyg emociškai priklausomas nuo savo tėvų.

Neretai tokie žmonės negali ramiai gyventi savo sukurtoje šeimoje, nes nuolat palaikomi labai intensyvūs santykiai su gimtąja šeima. Tokie vyrai net turi pavadinimą „mamytės sūneliai“. Iš čia ir kilęs posakis: „mama tai viena, o žmonų gali būti daug“. Taip dažnai ir nutinka vyrams, kurie emociškai yra vedę savo mamas. Moterys, kurios emociškai labai priklausomos nuo savo tėvų taip pat sunku kurti savarankišką gyvenimą, nes jos vis stengiasi pirmiausia padėti tėvams, ieško jiems tinkamo jaunikio.

Dar kitas tokių santykių požymis yra jaustis atsakingu už tėvų laimę ir labai stipri baimė neįskaudinti tėvų. Tarkim savaitgalį labai norėtumėte praleisti su draugais prie jūros, bet paskambina mama ir pasako, kad reikia sode skinti uogas ir Jūs metęs visus savo planus bėgate pas tėvus, nes kitaip tėvai nusimins ar net griebsis šantažo.

Vaikiško santykio su tėvais nereikia painioti su gerais santykiais su tėvais. Kai mes išlaikome su savo tėvais vaikišką santykį tai labai stipriai išlieka hierarchija, noras įtikti, baimė įskaudinti, neatitikti tėvų nustatytų reikalavimų ir standartų. Neretai tokiuose santykiuose tėvai yra linkę manipuliuoti vaikais: „Aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu…“, „Mano sveikata jau silpna“, „Mama žino gerai“ ir panašios frazės yra mėgiamos tokių tėvų.

Žmonės būdami vaikiškame santykyje su savo tėvais dažniausia nemato tame jokios problemos, nes „šeima svarbiausia“, „mes šeimoje labai artimi“, „mes su mama geriausios draugės ir pan. Kai tokie santykiai pradeda slėgti ir žmogus nori tapti labiau savarankišku santykiai peršoka į paauglystės fazę. Taip nutinka natūraliai paaugliams arba jau suaugusiems žmonėms, kurie suvokia, kad niekada negyveno tokio gyvenimo kokio norėjo, o tik vykdė tėvų norus ir planus.

Jei esate vaikiškuose santykiuose su savo tėvais, atsiminkite, kad tėvai niekada savo noru neatsisakys kontrolės ir globėjiško vaidmens. Tai jūs turite inicijuoti atsiskyrimą, bent jau emocinį.

Santykis iš paauglio situacijos. Paauglystėje tėvai tampa durni ir nieko neišmanantys, o Jūs imate elgtis specialiai priešingai nei jie norėtų. Maištaujate ir nesilaikote Jums įskiepytų normų ir taisyklių net jei toks elgesys tampa pavojingas Jums patiems, pvz.: susidedate su vaikinu, kuris linkęs girtauti, valkatauti, jis mamai labai nepatinka, dėl to dar labiau su juo bendraujate.

Norint pereiti į brandžius santykius su savo tėvais ši fazė yra neišvengiama. Tėvų vertybių atmetimas, savo identiteto paieškos, noras maištauti. Gerai, jei tai įvyksta tam skirtu brendimo periodu, bet neretai laikomos nuoskaudos tėvams, paslėptas pyktis ir pasyvi agresija jų atžvilgiu parodo, kad esate iki galo neišgyvenęs savo paauglystės ir brandžia asmenybe tapsite tik tada, kai sukursite suaugusiojo santykį su savo tėvais.

Suaugusio žmogaus santykis. Mes tampame pilnai brandūs ir suaugę tik tada, kai tėvus galime priimti tokius, kokie jie yra: su visais privalumais ir trūkumais. Kada nebegalvojame, kad jie tobuli ir neklystantys, bet ir nemąstome, kad tėvai kvaili ir nieko neišmano. Jei trumpai reiktų apibūdinti tokius santykius tai būtų taip: išklausau tėvų nuomone, bet pasirenku tai, kas geriausia man (vaikystėje besąlygiškai paklustumėte savo tėvams, paauglystėje automatiškai atmestumėte jų nuomone, o suaugusiame santykyje galėtumėte apsirinkti tą variantą, kuris Jums priimtiniausias). Brandžiame santykyje su tėvais turi būti pagarba ir dėkingumas, gebėjimas derinti savo, savo sukurtos šeimos ir tėvų poreikius.

Suaugusiame santykyje su savo tėvais galite atvirai su jais kalbėti nebijodami jų įskaudinti ar įžeisti, bet taip pat pasilaikote ir dalį paslapčių tik sau; bendraujate tiek, kiek natūraliai Jums norisi, o ne tiek, kiek primeta tradicijos ar tėvai: galite pasitarti su tėvais dėl savo gyvenimo sprendimų, bet galutinai sprendžiate pats; galite leisti laisvalaikį su tėvais, bet pirmenybę teikiate savo ar savo sukurtos šeimos poreikiams.

Nemažai daliai tėvų toks santykis su savo vaiku yra sunkiai suvokiamas, nes jie tikisi iš savo vaikų visą gyvenimą trunkančio paklusnumo ir atsidavimo.

Kai tampame tėvais savo tėvams. Kiekvienam ateina tokia diena, kada privalome pasirūpinti savo tėvais. Tada tampame pilna suaugę. Esmė yra neskubėti su tokiais pokyčiais. Kol tėvai gali rūpintis savimi, tegul tai ir daro. Nepadarykite jų neįgalių anksčiau laiko. Jei jie nori ir gali dirbti, tegul dirba, tegul gyvena savo namuose savarankiškai, kol pajėgia, nes savarankiškumas neleidžia senti.

Mes savo gyvenime negalime rinktis tėvų ir vaikų. Visus kitus santykius renkamės. Todėl labai svarbu šiuos santykius kurti ir palaikyti protingai, nes savo tėvų pakeisti negalime, galime keistis patys ir keisti santykį su jais.