Pataria specialistė
Psichologė Rūta Vyšniauskė:
- Visada yra klausimas, ar prastas vaiko apetitas yra medicininė, ar aplinkos – atitinkamo auklėjimo, bendravimo – sąlygota problema. Aišku, pirmiausiai reikia atmesti pirmąjį variantą, tačiau nereikia pamiršti, kad valgymas visada yra ir emocinis, socialinis aktas. Ką, kada, kaip mes valgome, priklauso nuo labai daug aspektų, tiek vaiko, tiek tėvų motyvacijos.
Pirmiausia reikėtų aiškiai atsirinkti, kur yra jų, o kur – vaiko poreikis. Jei vaikas atsisako valgyti, paprastai tėvai jaučiasi blogai, ima laikyti save nepakankamai gerais, galvoti, kad iki galo nepasirūpina vaiku. Bet jei tokių minčių vedini jie pradeda per jėgą „kišti“ maistą atžalai, jau yra vaiko poreikių nepaisymas. Šitai gali vesti į užsuktą ratą, prasidėti tuščia kova dėl galios: vaikas pradės kontroliuoti, kiek jis suvalgo vien tam, kad išlaikytų savo poziciją. Jis jaučia, kad peržengiamos visos ribos, nepaisoma jo emocinių poreikių, todėl tiesiog nustumia lėkštę, atsisako maisto.
Realiai tai tampa vienintelis būdas vaikui parodyti, kad jam yra negera. Visais kitais atvejais tėvai gali priversti jį ką nors daryti, o čia vienintelė vieta, kur jis gali pasijausti, kad dalyvauja. Vaikai mokosi per asociacijas, ir jei maistas yra susiejamas su įtampa, pykčiais, vertimu suvalgyti maistą, pabaigti iki galo, juo labiau jei dar tėvai pykstasi prie stalo, aptarinėja darbo reikalus, vaikui kyla atstūmimas, jis nebenori dalyvauti, maistas imamas asocijuoti su neigiama emocine aplinka.
Be abejo, kiekvienas atvejis individualus, tačiau visada reikia atsitraukti kelis žingsnius į šalį, suprasti, kokie veiksniai „palaiko“ tą blogą apetitą, nuo ko galime pradėti keisti situaciją. Tėvai turi būti gudresni, subtiliai viską apžaisti, o ne atvirai kontroliuoti. Vaikas turi jausti, kad dalyvauja procese, pats turi teisę rinktis. Tačiau kartu tėvai turi pasiekti, kad būtų nustatytos tam tikros ribos, valgymo struktūra, nebūtų prieinami užkandžiai visos dienos metu, bet būtų po ranka geras, sveikas maistas.
Verta žinoti
Normalu, kad ypač mažų vaikų maisto pasirinkimas būna gana ribotas, jie vis linkę valgyti tą patį. Esama tam tikrų genų mutacijų, lemiančių didesnį žmogaus išrankumą maistui. Kita vertus, kiekvienam vaikui reikia bent 20 kartų paragauti tam tikrą produkto, kol jis galbūt pradės jį mėgti. Taigi dėl to tėvai neturėtų stresuoti. Jų užduotis – apriboti netinkamus maisto produktus ir pasiūlyti sveikų. Tačiau jei jie patys juos valgys su pasimėgavimu, vaikas tą matys ir anksčiau ar vėliau susigundys pamėginti.
