Šis įstatymas buvo priimtas 1941 metų pabaigoje, o pats mokestis buvo pavadintas „viengungių, vienišių ir mažas šeimas turinčių TSRS piliečių mokesčiu“. Jis galiojo daugiau kaip pusę amžiaus, rašo kulturologia.ru.
Mokesčio tikslas
Iš tikrųjų mokesčiu už vaikų neturėjimą buvo siekiama ne tiek pagerinti šalies demografinę padėtį, kiek gauti papildomų biudžeto lėšų vaikų švietimo įstaigoms išlaikyti. Mokėti šį mokestį turėjo visi vaikų neturintys vyrai nuo 20 iki 50 metų.
Šis mokestis buvo taikomas ir bevaikėms ištekėjusioms moterims nuo 20 iki 45 metų. Liaudyje ši prievolė buvo praminta „kiaušinių mokesčiu“. Kadangi netekėjusios moterys nuo šio mokesčio būdavo atleistos, daugelis viengungių vyrų piktinosi, kad jų ir moterų sąlygos yra nevienodos.
Mokesčio dydis
Mokestis už vaikų neturėjimą buvo diferencijuotas ir priklausydavo nuo mėnesinio piliečio uždarbio. Žmonėms, kurių mėnesinės pajamos sudarydavo daugiau kaip 91 rublį, reikėdavo mokėti 6 proc. mokestį. Asmenims, kurie per mėnesį gaudavo nuo 71 iki 90 rublių, mokesčio tarifas mažėjo iki 5 proc. Jei žmogus gaudavo mažiau kaip 70 rublių, jis nuo šio mokesčio apskritai būdavo atleidžiamas. Įdomu tai, kad kūrybinių profesijų atstovams šis mokestis nepriklausydavo nuo jų pajamų ir jie turėdavo mokėti pagal didžiausią tarifą – 6 proc.
Išimtys
Nepaisant to, kad šį mokestinė prievolė gulė ant plataus rato piliečių pečių, buvo numatyta ir nemažai išimčių. Nuo šio mokesčio būdavo atleidžiami asmenys, kurių vaikai žuvo, mirė ar dingo. Šio mokesčio vienerius metus nuo santuokos pradžios nemokėdavo jaunavedžiai (jei santuoka žlugdavo, vyras nedelsiant turėdavo informuoti apie tai buhalteriją ir prievolė mokėti šį mokestį atsinaujindavo), taip pat kariškiai, įskaitant karininkus, kareivius, mičmanus, praporščikus, kursantus ir jų žmonas.
Šis mokestis negaliodavo aukštųjų mokslo įstaigų ir profesinių mokyklų studentams, kol jiems sueidavo 25 metai, neįgaliesiems ir jų žmonoms, asmenims, sergantiems liliputizmu (augimo hormono stoka), piliečiams, turintiems psichikos sutrikimų ar sergantiems šizofrenija, silpnaprotyste ar maniakine depresine psichoze, netekėjusioms vienišoms moterims, žmonėms, dirbantiems Tolimojoje Šiaurėje, žmonėms, įsivaikinusiems vaikus.
Mokesčio pabaiga
Mokestis bevaikiams išsilaikė beveik iki pat Sovietų Sąjungos griūties. Nuo 1990 metų buvo planuojama sumažinti mokesčio tarifą žmonėms, kurių uždarbis sudarė mažiau kaip 150 rublių, taip pat atleisti nuo šio mokesčio vyrus, kurie buvo vedę, bet vaikų nesusilaukė. Valdžia planavo nuo 1993 metų šį mokestį apskritai panaikinti, tačiau, subyrėjus Sovietų Sąjungai, jis baigė gyvuoti dar anksčiau – 1992 metų sausio 1-ąją.
Bevaikių mokestis šiuolaikinėje Rusijoje
Dabartinėje Rusijoje oficialaus mokesčio už vaikų neturėjimą nėra. Tačiau egzistuoja savotiškas jo atitikmuo – kasmėnesinės pajamų mokesčio lengvatos, kurios už pirmąjį vaiką sudaro 1400 rublių (20 eurų), už antrąjį – taip pat 1400 rublių, o už trečiąjį - 3000 rublių (43 eurus). Taigi asmuo, auginantis du vaikus ir gaunantis 40 tūkst. rublių pajamų, neatskaičius mokesčių, į rankas gaus 364 rubliais daugiau, negu jo kolega viengungis. Ši suma, žinoma, neprilygsta 6 procentams, bet vis šis tas.
Nuo 2003 metų nuolat pasigirsta raginimų apmokestinti bevaikius piliečius 3 – 5 proc. tarifu. Tokie siūlymai grindžiami statistiniais duomenimis, jog Rusijoje yra daug viengungių. Tačiau visi bandymai sugrąžinti šį mokestį buvo nesėkmingi. Dauguma Rusijos gyventojų nepritaria tokiam mokesčiui ir laiko jį beprasmišku. Jiems pritaria ir demografai, kurie teigia, kad toks mokestis ne tik nepaskatins gimstamumo, bet ir padarys priešingą poveikį.
Kitos šalys
Šalis, kuriose galiojo mokestis už vaikų neturėjimą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pati pirmoji tokį mokestį sugalvojo ir įvedė Romos imperija. Cenzorius Markas Furijus Kamillas tokį mokestį savo piliečiams buvo įvedęs 351 metais prieš Kristų. 1909 metais tokį žingsnį pakartojo Bulgarija, o dar vėliau – 1926 metais – Benito Mussolini, kurį itin neramino demografinė Italijos padėtis.
