Ar galime pasigirti aukštu emociniu intelektu, kuris, pasak mokslininku, lemia mūsų gebėjimą jaustis laimingais, veikti laisvai, be savigraužos ar kompleksų?
Tėvų, mokytojų, politikų, verslininkų, mokslininkų vis dažniau linksniuojamas emocinis intelektas – kodėl jis toks svarbus? Kaip jį savyje atpažinti ir panaudoti kasdieninėje veikloje?
Emocinis intelektas, kaip ir kiekviena kita intelekto rūšis – socialinis, loginis, erdvinis ar kt. – susijęs su žmogaus produktyvumu, efektyvumu, gebėjimu pasiekti norimo rezultato, – pranešime spaudai pastebi psichologas dr. Mantas Tvarijonavičius. Šis palyginti neseniai atsiradęs terminas, pasak jo, reiškia beveik tą patį, kaip ir sąmoningumas, branda, tolerancija.
Vizualiai įsivaizduoti emocinį intelektą padeda jo palyginimas su automobiliu. Kad galėtume gerai vairuoti automobilį reikia suprasti du dalykus: kaip veikia pats automobilis ir kaip veikia eismas – kokios taisyklės galioja gatvėje. Su emociniu intelektu labai panašu – yra dvi jo dalys: intrapsichinis intelektas arba gebėjimas suprasti savo emocijas ir jas nukreipti bei tarpasmeninis intelektas arba gebėjimas suprasti „emocinį eismą“ – kaip mes bendraujame su kitais žmonėmis, kokios iš to kyla emocijos (baimė, smalsumas ar pan.), kaip jas atpažinti ir nukreipti tam tikra linkme, – pavyzdį pateikia M. Tvarijonavičius.
Emocinis intelektas svarbiu tampa tuomet, kai imame dirbti komandoje, bendradarbiauti su kitais žmonėmis.
„Dėl intelekto (EQ) žmonės dirbą, dėl emocinio intelekto (EI) daro karjerą, – emocinio intelekto pritaikomumą kasdienybėje iliustruoja pašnekovas. – Ši intelekto rūšis padeda suprasti save, suprasti ir paveikti kitus – kilti karjeros laiptais“.
Kaip išmatuoti savo emocinį intelektą ir nuo ko pradėti jį ugdyti (s)? Vertinant savo emocinį intelektą visų pirma reikėtų sau atsakyti: Koks aš esu ir kaip jaučiuosi? Kaip aš veikiu ir ar matau savo klaidas? Kokias pamokas man padėjo išmokti padarytos klaidos? Kaip reaguoju ir elgiuosi stresinėje situacijoje? Ką nuo šiol aš galiu daryti kitaip? Vieniems tai padaryti paprasta, o kitiems labai sunku, – pastebi dr. Mantas Tvarijonavičius.
Tiesa, tą pačią situaciją du žmonės gali įvertinti visiškai skirtingai. Jeigu mes spalvas suvokiame skirtingai, tai ką kalbėti apie emocijas? Tas pats žmogus vieniems gali atrodyti susimąstęs, kitiems – piktas, – pasakoja psichologas. – Kuo daugiau praktikuojamės, tuo labiau klaidų tikimybė mažėja.
Darbas su emociniu intelektu turėtų prasidėti nuo savęs ir kitų pažinimo. Ar suvokiame savo stiprybes ir silpnybes? Ar pasitikime kitais žmonėmis? Ar atpažįstame šalia esančio žmogaus – klasės draugo, mokytojo, kolegos, tėvų – emocijas bei patiriamus jausmus konkrečioje situacijoje?
Pradėti mokytis skaityti emocijas reikėtų kuo ankščiau. Net ir žaidžiant galima stengtis atpažinti, kokią emociją vienoje ar kitoje situacijoje patiria meškutis ar kiškutis bei kalbėtis apie tai.
Emocinio intelekto ugdymuisi labai padeda gilesnis domėjimasis šia tema skaitant knygas, dalyvaujant įvairiose grupėse, taip pat savistaba, pastebėjimus fiksuojant dienoraštyje bei refleksijos.
Pastarosios ypač svarbios. Stebėjimas be aptarimo/reflektavimo – tik asmeninės interpretacijos. Reflektavimas padeda nedaryti išankstinių išvadų, išvengti klaidų. Pastebėjus šalia esančio žmogaus pokyčius – paniurusią nuotaiką, užsisklendimą savyje, vertėtų paklausti kas vyksta, kaip jis jaučiasi, – pataria dr. Mantas Tvarijonavičius.
Socialinių, emocinių dalykų žmonės mokosi ne tik iš knygų, bet iš kitų žmonių – bendraudami ir stebėdami kitus žmones, jų elgesį, kalbą įvairiose situacijose. Moksleiviai stebi mokytojus, mokyklos personalą – kai kuriuos dalykus perima, kai kuriuos atmeta. Pradėti pamoką mokytojas gali visai nekreipdamas dėmesio į klasę, o triukšmo lygiui pasiekus tam tikrą ribą, bandyti šaukimu nutildyti įsiaudrinusius mokinius.
Arba kitas variantas – prieš pradėdamas pasakoti naujos pamokos medžiagą, mokytojas gali užklausti klasės kelių paprastų klausimų apie tai, kaip jie šiandien jaučiasi ir taip sutelkti klasės dėmesį į vieną tikslą, užmegzti akių kontaktą, sekti kas vyksta erdvėje, parodyti, kad nuoširdžiai domisi jais. Antruoju atveju mokiniai, ne tik visai kitaip elgsis pamokoje, bet ir perims elgesio modelį, kaip užmegzti ryšį bei patraukti į savo pusę abejingą auditoriją.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pastebi jog, emocinis intelektas (EQ) yra ne mažiau svarbus bei patikimas profesinio ir asmeninio gyvenimo sėkmės rodiklis negu įprastas intelekto koeficientas (IQ). Jei mes to nepripažinsime ir nenaudosime ugdydami vaikus, rizikuosime, kad vaikų talentai liks neatskleisti, o kūrybiškumas neišlavintas.
