Kaip savo knygose „The Motherhood Constellation“ ir „The Birth of Mother“ aiškino psichiatras Danielis Sternas, naujos tapatybės gimimas gali pareikalauti tiek pat pastangų kaip ir pats gimdymas, rašo nytimes.com.

D. Sternas parodė, kad tapimas mama yra tapatybės pokytis. Tai vienas reikšmingiausių fizinių ir psichologinių pokyčių, kuriuos moteris patiria per visą gyvenimą.

Tapimo motina procesas medicinos bendruomenės nėra gerai ištirtas. Daugiau dėmesio skiriama ne moters tapatybės pereigai, o vaiko atsiradimui. Vis dėlto, nemažiau svarbu ištirti ir moters istoriją, pasiaiškinti, kaip jos psichologija atsiliepia auklėjimui. Žinoma, šis perėjimas taip pat reikšmingas ir tėvams bei partneriams, tačiau hormoninius pokyčius išgyvenančios moterys gali turėti specifinę neurobiologinę patirtį.

Kai žmonės atidžiau įsižiūri į savo emocijas, jie gali geriau kontroliuoti savo elgesį. Tad net kai dėmesys ir toliau lieka sutelktas į vaiką, nėščios ir pagimdžiusios moters psichologijos supratimas gali paskatinti sveikesnį vaikų auklėjimą. Moterys, geriau suprantančios savo pačių psichologiją, gali būti labiau empatiškos savo atžalų emocijoms.

Tapimo motina iššūkių žinojimas normalizuos ir pagrįs naujai motinomis tapusių moterų jausmus. Štai keturi esminiai dalykai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

Besikeičianti šeimos dinamika

Kūdikio atsiradimas yra kūrybinis projektas. Nėštumas yra daugiau nei naujo žmogaus sukūrimas, tai taip pat ir naujos šeimos kūrimas. Kūdikis yra katalizatorius, kuris atvers naujas galimybes intymesniems ryšiams, taip pat ir naujoms įtampoms moters artimiausiuose santykiuose su savo partneriu, draugais, broliais ir seserimis.

2012 metais pasirodžiusioje knygoje „The Maternal Lineage“ psichoanalitikė ir Didžiosios Britanijos psichoanalitikų draugijos narė Paola Mariotti teigia, kad moters motiniška tapatybė grįsta jos motinos stiliumi, kuris savo ruožtu lėmė tai, kaip ji buvo auginama.

Nesvarbu, moteris auklėja savo vaiką taip, kaip ją augino jos mama, ar pasirenka kitokį stilių, tapimas mama suteikia galimybę naujam dubliui. Tam tikra prasme moteris auklėjimo procese iš naujo patiria savo pačios vaikystę, pakartodama tai, kas buvo gerai, ir mėgindama patobulinti tai, kas buvo negerai. Jeigu moters santykiai su motina buvo sudėtingi, ji gali mėginti tapti tokia motina, kokią būtų norėjusi turėti pati.

Dvilypumas

Psichoterapeutė Rozsika Parker iš Didžiosios Britanijos knygoje „Torn in Two: The Experience of Maternal Ambivalence“ rašė apie tai, kad vienu metu norisi ir artumo su vaiku, ir trokštama daugiau fizinės ir emocinės erdvės sau. Tai normalus motinystės išgyvenimas.

Dvilypumas yra toks jausmas, kuris pasireiškia vaidmenyse ir santykiuose, kuriems žmogus labiausiai atsidavęs, nes visuomet tenka žongliruoti tarp davimo ir ėmimo. Motinystė nėra išimtis. Dvilypumą patiriantys žmonės nejaukiai jaučiasi iš dalies todėl, kad tai du vienas kitam prieštaraujantys dalykai tuo pačiu metu.

Didžiąją laiko dalį motinystės patirtis nėra gera ar bloga, ji – ir gera, ir bloga. Svarbu išmokti toleruoti šį dvilypumą ir net susidraugauti su jo teikiamu diskomfortu.

Fantazija prieš tikrovę

Psichoanalitikė Joan Raphael-Leff, vadovaujanti Londono universitetinio koledžo Annos Freud centro Psichoanalizės tyrimų fakultetui, aiškina, kad iki to laiko, kai gimsta kūdikis, moteris jau būna susikūrusi jausmus savo fantazijų kūdikiui. Nėštumo eigoje moteris susikuria istoriją apie savo įsivaizduojamą kūdikį ir emociškai nemažai investuoja į šią istoriją.

Moters fantazijos apie nėštumą ir motinystę yra veikiamos jos pačios motinos ir giminės moterų bei draugių, jos bendruomenės ir kultūros patirčių. Jos gali būti tokios galingos, kad realybė nuvilia, jeigu ji nesutampa su jos vizija.

Kaltė, gėda ir „pakankamai gera motina“

Moters galvoje yra ir idealios motinos paveikslas. Ji visada linksma ir laiminga, visada jai svarbiausi jos atžalos poreikiai. Jos pačios poreikiai minimalūs. Ji nepriima sprendimų, dėl kurių tenka gailėtis.
Dauguma moterų lygina save su šia idealia motina, tačiau niekada jai neprilygsta, nes tai tėra jos fantazija. Kai kurios moterys galvoja, kad privalo būti „pakankamai geros motinos“ (šią frazę sugalvojo pediatras ir psichoanalitikas Donaldas Winnicottas). Šis tobulumo siekimas verčia jas jausti gėdą ir kaltę.

Motinos jaus kaltę, nes joms nuolat tenka susidurti su sudėtingais, o kartais ir neįmanomais, iššūkiais. Kartais prireikia savo pačių poreikius iškelti aukščiau vaiko poreikių. Dauguma moterų nekalba apie tai, nes gėdijasi. Jos nenori, kad tai kas nors žinotų. Gėda yra jausmas, kad kažkas su manim negerai. Dažnai tai savęs lyginimo su nerealiais ir nepasiekiamais standartais rezultatas.
Per daug moterų gėdijasi atvirai kalbėti apie savo komplikuotas patirtis iš baimės, kad bus teisiamos. Tokia socialinės izoliacijos forma gali sukelti net pogimdyminę depresiją.

Kai moterys jaučiasi pasimetusios tarp to, kas jos buvo prieš motinystę, ir to, kokios, jų manymu, turėtų būti tapusios motinomis, dauguma ima nerimauti, kad kažkas yra siaubingai negerai, nors iš tikrųjų toks diskomfortas yra absoliučiai įprastas dalykas.

Žurnalo „Glamour“ balandžio mėnesio numeryje modelis Chrissy Teigen prisijungė prie visos eilės garsenybių, paskelbusių apie savo kovą su pogimdymine depresija. Anksčiau apie tokius išgyvenimus atvirai pasakojo Adele, Gwyneth Paltrow, Brooke Shields ir kitos garsios moterys, pasinaudojusios savo platformomis tam, kad atkreiptų dėmesį į šią sunkią ligą.

Pogimdyminė depresija yra per retai diagnozuojama ir neužtektinai gydoma liga, su kuria susiduria 10-15 procentų motinų. Bet ir likusios neretai susiduria su perėjimo į motinos statusą sunkumais.
Pagalvokite apie nėščios ir pagimdžiusios supermamos paveikslą socialiniame tinkle „Instagram“: prisižiūrėjusi, organizuota, seksuali, bet kukli moteris, gebanti vienu metu atlikti kelias užduotis. Ji spindi prenatalinėje jogoje ir, atrodo, visiškai nesijaudina dėl tekančio pieno, purvinų drabužių ir miego trūkumo. Tokia moteris yra fikcija. Tai nerealaus tobulumo, kuris verčia kitas moteris jaustis nejaukiai neatitinkant neįmanomo standarto, pavyzdys.

Jeilio psichiatrė Rosemary H. Balsam vasario mėnesį leidinyje „Journal of the American Psychoanalytic Association“ paskelbtame straipsnyje rašo, kad psichiatrai dar nuo S. Freudo laikų ignoruoja nėštumo poveikį moters psichikos raidai. Moterims tarsi paliekami du pasirinkimai: arba pogimdyminė depresija, arba sklandus perėjimas į motinystę.

Tam, kad pagimdžiusi moteris psichologiškai priimtų savo kaip mamos vaidmenį, labai svarbu, kad ji suvoktų depresijos priežastis ir turėtų galimybę pasikalbėti apie jas su kitais.
Pogimdyminė depresija yra kraštutinė perėjimo į motinystę apraiška, tačiau net ir jos nepatiriančių moterų psichikoje vis vien vyksta didelė transformacija, todėl labai svarbu, kad jaunos mamos ir jas supantys žmonės tai žinotų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)