Viena iš mokymosi priemonių, skirtų įtvirtinti, pagilinti mokinių žinias ir gebėjimus, yra pratybų sąsiuviniai. Jie naudojami ne tik mokykloje, bet ir ruošiant namų darbus, kai šalia mokinio būna tėvai ar kiti vyresni šeimos nariai. Ši mokymosi priemonė vis dėlto sulaukia ir kritikos, ir liaupsių. Kokie dažniausiai girdimi su pratybomis susiję klaidingi mitai ir kaip yra iš tiesų?
Mitas Nr. 1: pratybų sąsiuviniai neugdo kūrybiškumo ir kritinio mąstymo
Švietimo sistema per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Reaguojant į mus supančias technologijas šiandien mokyklose telkiamas dėmesys ne tik į tai, kaip įsiminti faktus, formules, bet kaip lavinti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą – ieškoti informacijos, ją atrinkti, vertinti.
„Pagrindinis tikslas, šiandien keliamas mokytojams, yra paruošti vaikus gyvenimui. Vaikai mokomi pritaikyti įgytas žinias, praktiškai jas panaudoti, kurti inovatyvius produktus, nebijoti suklysti. Į tai orientuojasi ir naujos kartos pratybos: pateikiami klausimai, į kuriuos nėra vieno teisingo atsakymo, užduotys, kurios skatina interpretuoti, formuluoti įžvalgas, lyginti, o svarbiausia – pagrįsti savo mintis ir atsakymus, pasiūlyti pavyzdžių“, – teigia leidyklos „Šviesa“ leidybos vadovė Daiva Bartninkienė.
Leidyklos „Šviesa“ ugdymo metodikos grupės vadovė Lina Virozerovienė pateikia keletą tokių uždavinių pavyzdžių: „Pagrįsk teiginius remdamasis klausyta pasaka. Parašyk po du įrodymus. Kokia šios pamokos mintis galėtų būti aktuali ir po šimto metų? Kurie iliustracijose vaizduojami geografinės informacijos šaltiniai labiausiai praverstų Dakaro ralio dalyviams? Argumentuokite.“
Pasak D. Bartninkienės, panašių užduočių neįmanoma atlikti mechaniškai, sunku jas nusirašyti, kad to nepastebėtų mokytojas. Atsakymų aptarimas klasėje su kitais vaikais įžiebia diskusijas, praplečiančias mokinių akiratį.
Mitas Nr. 2: pratybų sąsiuviniai neugdo vaikų raštingumo
Pratybų kritikai teigia, kad jos neugdo mokinių raštingumo, nes jiems nereikia rašyti visų sakinių, užtenka tik įrašyti teisingą skaičių, žodį. Tačiau naujose pratybose mokiniai skatinami rašyti daugiau, atsakinėti į atviro tipo klausimus, kurti pasakojimus, o gamtos mokslų užduotyse – atlikti ir aprašyti atliktus tyrimus. Pratybos įtvirtina įgytas žinias ir praktinius įgūdžius.
„Šiandien, kai technologijos vis plačiau ir dažniau taikomos, raštingumo ugdymas tampa vienas iš svarbesnių. Mokiniams reikia ir reikės ateityje kurti įvairaus pobūdžio ir apimties tekstus (istorijas, žinutes, pasakojimus), gebėti trumpai apibūdinti situaciją keliais žodžiais arba vaizdu. Tam jau dabar tarnauja pratybos, kuriose yra pateikta tokio tipo užduočių“, – sako L. Virozerovienė.
„Kad ir kaip mokytojas stengtųsi, jis negali kiekvienam mokiniui skirti pakankamai individualaus dėmesio, todėl pratybos padeda mokytojui ir skatina moksleivius reflektuoti savo žinias ir įsivertinti patiems. Pratybų užduotys leidžia vaikui savo tempu atsakyti į klausimus, apgalvoti sprendimą. Garsiai klasėje diskutuojant apie uždavinio sprendimą ar tam tikrą literatūrinį kūrinį dalis mokinių nedalyvauja diskusijoje. Todėl užduotys, kurios prašo raštu atsakyti į klausimus, tam tikrus pasaulio įvykius, ne tik ugdo raštingumą, bet ir formuoja asmeninę nuomonę, – jei ne žodžiu, tai raštu. Kartais toks susikaupimas padeda labiau nei darbas klasėje“, – pasakoja D. Bartninkienė.
Mitas Nr. 3: pratybų sąsiuviniai dubliuoja vadovėlių medžiagą
Kiekvienas, kuris mokėsi kalbos, bandė groti instrumentu, įsiminti matematinės formulės taikymą ar valstybių sostines, prisimins, kad vieną kartą išgirdus žinios greitai pasimiršta. Kad ir kokius kūrybiškus metodus naudotų mokytojai, jie niekada nebus veiksmingi, jei mokiniai nepakartos išgirstos informacijos savais žodžiais.
„Pratybų užduotys nedubliuoja vadovėlio medžiagos, bet ją papildo ir padeda įtvirtinti. Žinoma, jei mokinys daro tam tikras gramatines ar skaičiavimo klaidas, neišvengiamai teks atlikti daugiau panašių užduočių. Tiek bandant įsiminti naują informaciją, tiek mokantis naujų įgūdžių būtina skirti tam laiko, sistemingai kartoti veiksmus, tačiau kartojimas vyksta palaipsniui: vis sunkinant užduotis, keičiant sąlygas, kontekstą, formą, kol susiformuoja supratimas ir įgūdis“, – sako L. Virozerovienė.
Remiantis šiais principais yra rengiami ir pratybų sąsiuviniai. Užduotys nuosekliai sunkinamos ir perkeliamos į kasdienį kontekstą. Taip vaikai išmoksta pritaikyti įgūdžius gyvenimiškose situacijose, o skirtingų pasiekimų lygių mokiniai gali rasti savo gebėjimus atitinkančių užduočių.
Mitas Nr. 4: pratybų sąsiuviniai nereikalingi, kai užduotis kuria mokytojai
„Sukurti originalias užduotis, atsižvelgiant į mokymosi tikslus, kognityvinių gebėjimų grupes, pasiekimų lygmenis, mokinių amžių, interesus, įvairius mokymosi stilius, yra daug sudėtingesnis dalykas, nei gali atrodyti. Užduočių kūrėjas turi būti ne tik labai geras savo srities žinovas, metodininkas, bet ir išmanyti atitinkamo amžiaus mokinių gabumus, būti plataus požiūrio, kūrybiškas, turėti psichologinių žinių. Be to, yra ir praktinis aspektas – gerai užduočiai sukurti reikia skirti nemažai laiko“, – patirtimi dalijasi L. Virozerovienė ir pabrėžia, kad išleistų pratybų sąsiuvinių autorinių užduočių kopijavimas, nenurodant šaltinio, autoriaus, yra autorių teisių pažeidimas.
Rengiant vadovėlio komplektą, į kurio sudėtį įeina pratybų sąsiuvinis, dirba gausi profesionalų komanda. Tad sukurtas kūrinys yra apsaugotas autorių teisių. Be to, su vadovėliu glaudžiai susijusiame pratybų sąsiuvinyje kuriamos ne atskiros užduotys, o užduočių sistema, t. y. tam tikru tikslu pateiktos ir prasmingai susijusios užduotys, padedančios vaikui geriau suprasti pamoką.
„Tai kur kas pranašesnis leidinys, nei iš kelių šaltinių surinktos atskiros užduotys, nes mokinys, mokydamasis savo tempu, turi galimybę bet kada grįžti ir atlikti praleistas užduotis, analizuoti savo klaidas, sekti mokymosi pažangą, – sako leidybos vadovė. – Įsivaizduokite, kiek valandų per parą prireiktų mokytojui, jeigu ruošdamasis pamokoms visoms klasėms ir visų gebėjimų vaikams užduotis turėtų sukurti pats.“
Mitas Nr. 5: pratybų sąsiuviniai nekokybiški
Mokymosi procesas yra labai individualus dalykas: vienas mokinys greitai įsimena formules, tačiau sunkiau išmoksta jas pritaikyti, kitam lengviau rašyti rašinius, bet sunku surasti atsakymus tekste. Pratybų sąsiuviniai nėra parengti pagal patvirtintus kokybės kriterijus, nes tokių nėra. Jie skirti tam, kad kiekvienas mokinys rastų užduočių, kurios padėtų jam geriau suprasti informaciją ir įtvirtinti reikalingus gebėjimus.
„Kaip ir mokymosi procesas, taip ir pratybų vertinimas yra subjektyvus. Pratybų kokybę rodo jų populiarumas ir teigiami mokinių rezultatai. Kaip minėta, šiandien prie pratybų kūrimo ir leidimo dirba gausios ir profesionalios komandos: autoriai, metodininkai, konsultantai, kalbos redaktoriai, dailininkai ir kt. Be to, tos pačios leidyklos pratybos yra derinamos prie vadovėlių, kad informacija nesikartotų, o suteiktų pridėtinės vertės, pratęstų vadovėlyje numatytą mokymosi kelią“, – sako D. Bartninkienė.
Leidybos vadovė primena, kiek dėmesio ir kritikos sulaukia kiekvienas nors kiek abejonių sukėlęs pratybų uždavinys. Jeigu tokias klaidas padarytų mokytojas – jos liktų už uždarų klasės durų ir tėvelių akių nepasiektų, todėl nebūtų taip operatyviai tobulinamos.
Atsižvelgiant į žmonių charakterio ypatumus, būdo bruožus, mokytojai ar vyresni mokiniai turi asmeniškai nuspręsti, kokie metodai skatina didžiausią pažangą. Viena aišku – kiekviena papildoma mokymosi priemonė gali būti ir yra naudinga, jeigu ji naudojama tikslingai: kreipiamas dėmesys į mokinio poreikius, gebėjimus, ko siekiama, skiriant tam tikras užduotis.
