Dorybingų merginų ir senmergių sudaužytomis širdimis laikai praėjo. Praėjo ir dalykiškų amazonių, už sėkmingą karjerą ir aukštas pareigas susimokančių vienatve, metas. Šiandien į vienišųjų kategoriją patenka įvairios moterys: tos, kurios visiškai nieko neturi, vedusių vyrų meilužės, išsiskyrusios motinos, našlės, moterys-plaštakės, skraidančios nuo vieno romano prie kito… Jos visos turi šį tą bendro: jų vienatvė paprastai nebūna sąmoningo pasirinkimo rezultatas. Vienatvės laikas gali būti viso labo pauzė tarp dviejų romanų, o gali trukti ilgai, kartais – visą gyvenimą.
„Mano gyvenime nėra apibrėžtumo, – prisipažįsta 32 metų Liudmila, dirbanti spaudos atstove. – Man patinka tai, kaip gyvenu: turiu įdomų darbą, daugybę draugų ir pažįstamų. Tačiau kartais išeigines leidžiu namuose, kartodama sau, kad manęs niekas nemyli, kad aš niekam nereikalinga. Kartais žaviuosi savo laisve, o vėliau tai pakeičia liūdesys ir nusiminimas. Tačiau jeigu kažkas klausia manęs, kodėl nieko neturiu, mane tai erzina ir aš paprasčiausiai ginu savo teisę į vienatvę, nors iš tikrųjų svajoju kuo greičiau su ja atsisveikinti“.
Kančių metas
„Man baisu, – prisipažįsta direktoriaus padėjėja dirbanti 38 metų Faina. – Baisu, kad viskas klostysis taip kaip klostosi, ir man niekas taip niekada ir nepasimaišys, kol tapsiu pernelyg sena“.
Daugelis mūsų baimių – nekritiškai suvokiamas motinų, bobučių ir prosenelių palikimas. „Jų įsitikinimas, kad moteriai blogai būti vienišai, praeityje turėjo ekonominį pagrindą, – svarsto šeimos psichologė Jelena Ulitova. – Moteriai buvo sunku vienai net pačiai prasimaitinti, jau nekalbant apie šeimą. Šiandien moterys ekonomiškai savarankiškos, tačiau mes dažnai ir toliau vadovaujamės dar vaikystėje įsisavintu realybės suvokimu. Ir elgiamės besivadovaudamos šiuo suvokimu: liūdesys ir nerimas – mūsų pirmoji, o kartais ir vienintelė, reakcija į vienatvę“.
33 metų Ema viena jau šešerius metus. Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių ją draskė nuolatinis nerimas: „Atsibundu viena, viena sėdžiu su savo kavos puodeliu, su niekuo nesikalbu, kol pasiekiu darbą. Mažai linksmybių. Kartais jauti, kad esi pasiruošusi viskam, kad tik tai baigtųsi. O paskui pripranti“.
Pirmas nuėjimas į restoraną ir kiną, pirmos atostogos vienumoje… Reikia nugalėti savo sumišimą ir drovumą. Gyvenimo būdas nuolat keičiasi, o dabar jis sukasi aplink pačią save. Vis dėlto, kartais pusiausvyrai iškyla pavojus.
„Man nėra blogai vienumoje, tačiau viskas pasikeičia, jeigu įsimyliu be atsako, – pasakoja 45 metų Kristina. – Tada mane vėl pradeda kankinti abejonės. Ar aš liksiu viena per amžius? Ir kodėl?“
Galima paieškoti atsakymo į klausimą „kodėl aš viena?“ tarp aplinkinių. Ir padaryti išvadas iš tokių pastabų kaip „Greičiausiai, tu reikalauji pernelyg daug“, „Kodėl tau nenuėjus kur nors?“
Kartais tai sukelia kaltės jausmą, kurį sustiprina „užslėptas pažeminimas“, įsitikinusi 52 metų Tatjana: „Žiniasklaida kaip vienišos moters pavyzdį pateikia mums jauną heroję. Ji miela, protinga, išsilavinusi, aktyvi ir įsimylėjusi savo nepriklausomybę. Tik štai realybėje viskas ne taip“.
Gyvenimas be partnerio turi savo kainą: dažnai jis būna liūdnas ir neteisingas. Juk vieniša moteris kelia grėsmę aplinkinių porų stabilumui. Šeimoje jai priskiriama atsakomybė rūpintis pagyvenusiais tėvais, o darbe – padengti visas spragas. Restorane ji nusiunčiama prie prasčiausio staliuko, o sulaukus pensinio amžiaus, jeigu „senukas“ dar gali būti patrauklus, tai „senutė“ visiškai pranyksta. Jau nekalbant apie biologinį laikrodį.
„Būkime sąžiningi, – prisipažįsta 39 metų Polina, – iki trisdešimt penkerių galima vienai labai neblogai gyventi, kartkartėmis užmezgant romanus, tačiau vėliau tampa labai aktualus vaikų klausimas. Ir mes atsiduriame prieš pasirinkimą: būti vieniša mama ar apskritai neturėti vaikų“.
Supratimo metas
Būtent šiuo laikotarpiu kai kurios moterys nusprendžia išsiaiškinti savyje, rasti priežastį, kuri trukdo sukurti ilgalaikius santykius. Dažniausiai paaiškėja, kad tai vaikystės traumos. Motina, kuri įteigė, kad vyrais negalima pasikliauti, tėvo nebuvimas arba aklai mylintys artimieji… Svarbiausias vaidmuo čia tenka tėvų santykiams. Suaugusios moters požiūriui į bendrą gyvenimą įtakos turi tėvo paveikslas.
„Dažnas atvejis: tėvas buvo „blogas“, motina – nelaiminga, – pažymi Jungo teorijos analitikas Stanislavas Rajevskis. – Suaugusi, dukra sunkiai užmezga rimtus santykius, nes bet kuris vyras jos akyse veikiausiai stos į vieną eilę su tėvu, ir ji nevalingai suvoks jį kaip pavojingą žmogų“.
Vis dėlto, svarbiausias yra motinos modelis, įsitikinusi psichoanalitikė Nicole Fabre: „Tai tas pagrindas, ant kurio mes statysime savo suvokimą apie šeimą. Ar buvo mama laiminga poroje? O gal kentėjo, pasmerkdama ir mus nesėkmei ten, kur pati patyrė pralaimėjimą?“
Tačiau netgi tėvų meilė negarantuoja šeimyninės laimės. Ji gali duoti tokį pavyzdį, kuriam sunku prilygti, arba pririšti motiną prie tėvų namų, padarydama neįmanomu išėjimą iš tėvų šeimos. „Be to, gyventi tėvų namuose patogiau ir paprasčiau, – priduria psichoanalitikė Lola Komarova. – Moteris pradeda uždirbti ir gyvena savo malonumui, tačiau tuo pat metu nėra atsakinga už savo šeimą. Iš esmės, ji ir sulaukusi keturiasdešimties liks paaugle“.
Komforto kaina didelė – „didelėms mergaitėms“ sunku sukurti (arba išsaugoti) savo šeimą.
Psichoterapija padeda išsiaiškinti pasąmonėje slypinčias kliūtis, kurios trukdo santykiams. Šiam žingsniui ryžosi 30 metų Marina: „Norėjau suprasti, kodėl meilę suvokiu kaip priklausomybę. Psichoterapijos laikotarpiu man pavyko susidoroti su sunkiais prisiminimais apie tai, koks žiaurus buvo mano tėvas, ir išspręsti savąsias problemas su vyrais. Nuo to laiko priimu vienatvę kaip dovaną, kurią dovanoju pati sau. Aš rūpinuosi savo troškimais ir išsaugau ryšį su savimi, o ne kažkame ištirpstu“.
Pusiausvyros metas
Kai vienišos moterys supranta, kad vienatvė yra ne tai, ką jos pačios išsirinko, tačiau ir ne tai, kas ištiko jas prie jų pačių valią, o tiesiog laikas, kurį jos dovanoja pačios sau, jos susigrąžina savigarbą ir ramybę.
„Manau, kad neverta žodį „vienatvė“ sieti su savo baimėmis, – samprotauja 42 metų Darija. – Tai neįprastai produktyvi būsena. Tai reiškia ne likti vienai, o pagaliau turėti laiko būti pačiai savimi. Ir reikia rasti pusiausvyrą tarp savęs realios ir savojo „aš“ paveikslo, taip pat kaip santykiuose mes ieškome pusiausvyros tarp savęs ir partnerio. Reikia pamilti save. O kad save pamiltum, reikia mokėti suteikti sau malonumą, rūpintis savimi, neprisirišti prie kažkieno norų“.
Ema prisimena pirmuosius savo vienatvės mėnesius: „Aš ilgą laiką mezgiau daugybę romanų, mesdama vieną vyrą paskui kitą. Kol supratau, kad bėgu paskui kažką, kas neegzistuoja. Prieš šešerius metus viena išsinuomojau butą. Iš pradžių buvo labai sunku. Jaučiausi taip, tarsi mane neštų srovė ir nėra į ką atsiremti. Supratau, kad nieko nežinau apie tai, kas man iš tikrųjų patinka. Man reikėjo priimti pačią save, o atrasti save – neįtikėtina laimė“.
34 metų Veronika pasakoja apie dosnumą, kuriuo pati save apdovanoja: „Po septynerių santuokos metų ketverius metus gyvenau be partnerio ir atradau savyje daugybę baimių, priešinimosi, milžinišką pažeidžiamumą, gigantišką kaltės jausmą. O dar jėgą, užsispyrimą, kovinę dvasią, valią. Šiandien aš noriu išmokti mylėti ir būti mylima, noriu išreikšti savo džiaugsmą, būti dosni...“
Būtent į šį dosnumą ir atvirumą atkreipia dėmesį tie, kurių pažįstamos vienišos moterys surado save: „Jų gyvenimas toks laimingas, kad, greičiausiai, jame jau yra vietos dar kažkam“
Laukimo metas
Vienišos moterys balansuoja tarp vienatvės-malonumo ir vienatvės-kančios. Pagalvojus apie pažintį su kuo nors Ema sunerimsta: „Aš vis griežčiau žiūriu į vyrus. Man pasitaiko romanų, tačiau jeigu kažkas klostosi ne taip, nutraukiu santykius, nes jau nebebijau likti viena. Kaip nekeista, vienatvė padarė mane mažiau naivia ir racionalesne. Meilė nustojo būti stebuklinga pasaka“.
„Dauguma mano praeities santykių – tiesiog katastrofa, – tikina 39 metų Ala. – Turėjau daug romanų be tęsinio, nes ieškojau to, kuris mane „išgelbės“. Ir galiausiai supratau, kad tai visiškai ne meilė. Man reikia kitokių santykių, kurie būtų pilni gyvybės ir bendrų reikalų. Atsisakiau romanų, kuriuose ieškojau prisirišimo, nes kiekvieną kartą išeidavau iš jų dar labiau sugniuždyta. Be švelnumo gyventi sunku, tačiau kantrybė pasiteisina“.
Ramus tinkamo partnerio laukimas – to siekia 46 metų Mariana: „Aš viena jau daugiau kaip dešimt metų, ir dabar suprantu, kad man reikia šitos vienatvės, kad atrasčiau save. Pagaliau tapau pati sau drauge ir aš iš anksto džiaugiuosi ne tiek vienatvės pabaiga, kiek tikrais santykiais, ne fantazija ir ne apgaule“.
Daugelis vienišų moterų nusprendžia likti vienišomis: jos baiminasi, kad nesugebės nustatyti ribų ir apginti savo interesų. „Jos norėtų sulaukti iš partnerio ir vyriško žavėjimosi, ir motiniškos globos, ir pritarimo jų savarankiškumui, o čia esama vidinių prieštaravimų, – dalijasi pastebėjimais J. Ulitova. – Kai šis prieštaravimas išsprendžiamas, moterys pradeda žvelgti į save palankiau ir pačios rūpinasi savo interesais, tada jos sutinka vyrus, su kuriais galima kurti bendrą gyvenimą“.
„Mano vienatvė yra tuo pat metu priverstinė ir savanoriška, – prisipažįsta 42 metų Margarita. – Ji priverstinė, nes aš noriu, kad mano gyvenime būtų vyras, tačiau savanoriška, nes aš neatsisakysiu jos dėl bet kokio partnerio. Aš noriu meilės, tikros ir puikios. Ir tai mano pasirinkimas: aš sąmoningai rizikuoju apskritai nieko nesutikti. Aš leidžiu sau šitą prabangą: būti reiklia meilės santykiuose. Nes aš to verta“.
