TYLĖTI NEGALIMA KALBĖTI
Kur dėti kablelį sprendžiame kiekvienas. Esu jauna perfekcionistė, įpusėjusi savo dvidešimt antruosius gyvenimo metus. Prieš metus man diagnozuoti panikos priepuoliai, nerimo sutrikimas ir ilgai besitęsiantys depresijos epizodai. Dabar turbūt jau tampa aiškiau, kodėl kiekvienas sprendžiame kur padėti tą nelemtą kablelį.
Mano aplinkoje, mūsų visuomenėje garsiai šnekėti apie tokius dalykus – tabu. Visi privalome tik galvoti apie kuo geresnį statusą, kuo puikesnę išvaizdą. Gink die, nesielkime kitaip, neišsiskirkime, nes „ką kaimynai pagalvos?“
TYLA PRIEŠ AUDRĄ
Būdama penkiolikmetė paauglė išgirdau verdiktą: „Dukryte, mes skiriamės.“ Skyrybos nebuvo lengvos – psichologinis spaudimas, smurtas. Procesai tęsėsi bene dvejus metus, o man teko visiškai svetimiems žmonėms įvairiose institucijose pasakoti, kas vyksta namuose. Tada aš tylėjau, sakiau sau, kad privalau likti stipri, nes šeimoje – audros, negaliu dar ir aš ožiuotis.
Paskui prasidėjo mano penkerius metus trukę santykiai, kurie nebuvo sveiki. Vienas kitu naudodavomės kaip narkotikais. Vėl ta pati istorija, kaip šeimos skyrybose - smurtas, riksmai, ašaros, isterijos, nepamatuojamo lygio pykčio priepuoliai. Aš ir vėl tylėjau. Tylėjau, nes degiau noru išgelbėti antrą pusę nuo jo paties. Nepavyko. Sulaukusi dvidešimties padėjau tašką. Ir likau viena.
AUDRA
Likusi viena jau maniau, kad viskas – problemų gyvenime nėra. Sveikas, nerūpestingas gyvenime, dabar tai pašėlsime! Vakarėliai, grįžimas namo, kai visi jau keliasi, netikri žmonės šalia, šimtai jų, dirbtinė šypsena, o viduje – tikra audra. Naktimis jau ir anksčiau jausdavau tą nežmonišką jausmą, kai imu kraustytis iš proto. Mintys tiesiog skrodžia mano galvą, aš nesusitvarkau su jomis.
Jau ir anksčiau buvau išmokusi tai užglaistyti – darbais, mokslais, linksmybėmis, apsimestiniu linksmumu. Visi juk gali būti silpni, bet ne aš. Ilgainiui niekas nebepadėjo, dienomis nebegalėdavau keltis iš lovos – nemačiau prasmės. Mintys ir toliau skrodė galvą, milijonai jų. O aš jaučiausi vis silpnesnė, negalinti nei valgyti, nei eiti, nei tiesiog kvėpuoti. Pilkas debesis sprogo – iš jo ėmė lyti nevaldomomis ašaros dienų dienas, beprasmybės žaibais trankė mano kūną, o mama, kaip mažas žmogus, tyliai išgyveno siautėjančios stichijos baimę.
ATGAIVA
Ištaškytos emocinės pievos, neturėjimas ašarų verkimui ir pasidavimas mane galiausiai atvedė prie žodžių : „Man reikia pagalbos.” Artimieji to, rodos, laukė. Jau kitą dieną buvau psichiatrės kabinete. Ji man pradėjo pasakoti siaubingus dalykus, kurių aš nemačiau beveik septynerius metus. Pasirodo, mano organizmas jau septyneri metai nežinojo, kas yra tikras miegas. (taip, tiek laiko aš viena akimi visuomet stebėdavau namus, nes bijodavau tėčio įsiveržimo arba išgyvendavau dėl dar vieno draugo pykčio priepuolio).
Tą dieną pajaučiau, kaip mano baimė atslūgsta. Ne, stebuklingai aš neišgijau, bet tada man pasidarė ramiau, nes pagaliau supratau, kad aš galiu su tuo susitvarkyti ir išvis – sužinojau, kas tiesiog tomis dienomis ir naktimis su manimi vykdavo.
IŠ NAUJO
Aš vis dar sveikstu ir žinau, kad tai dar tęsis mažiausiai metus. Tik prieš metus ėmiau spręsti savo, kaip jautraus žmogaus, užslėptas ir užrakintas bėdas. Tik šiandien man jau lengviau kvėpuoti ir suvokti, kad priimu save su visais trūkumais. Mažų liūčių mano gyvenime vis dar pasitaiko.
Nepaisant to, nei vienas aplinkinis apie mano sielos ligas nežinojo. Aš dirbau ir tebedirbu, studijuoju, savanoriauju ir šiose srityse nebuvau pasidavusi net blogiausiais laikotarpiais. Pusę metų apie mano ligą težinojo tik artimiausi šeimos nariai – meistriškai viską slėpiau. Nes juk, o „ką kaimynai pagalvos?“.
Kol rudenį pajaučiau savyje virsmą, kuris man atnešė suvokimą, jei nekalbėsiu aš, kaip tada galiu būti tikra, kad žmonės, esantys draugų rate – tikri? Nemeluosiu – pasakyti išdrįsau ne visiems. Daugelis ir šiandien galvoja, kad čia tik mano kaprizai, ožiai, dėmesio stoka ar kvailystės. Tik pasikeitė viena – aš to nebebijau. Jei taip mano jie, jų vieta ne šalia manęs. Dabar gyvenu naujais potyriais – mokau savo sielą iš naujo kvėpuoti ir vaikščioti.
Mokausi suvokti save, pykti, nebebėgti nuo to, ką visada jaučiau. Mokausi susidraugauti su panika, nerimu. Kartais tenka juos per prievartą apkabinti ir sėdėti, kol nurimsta, kaip visą naktį verkiantys vaikai. O daug dažniau tenka džiaugtis naujais saulės spinduliais, mažais teigiamais atradimais ir atgimusia savimi – drąsesne, vis dar jautria, bet priimančia save tokią ir norinčia apie tai garsia kalbėti, bet ne tylėti. Tokių kaip aš šimtai ir jie vis dar tiki, kad reikia tylėti, negalima kalbėti.
