Žinomi žmonės peikia tradicinę mokyklą ir kuria naują

Pastaruoju metu, kai švietimo sistema itin smarkiai kritikuojama tiek pačių moksleivių tiek ir jų tėvų, o mokytojai vis dažniau rengia streikus, o ne veda pamokas, sunku tikėtis, kad mokyklą baigęs paauglys žinos ko nori gyvenime, juolab kaip to pasiekti.

Tad labiausiai tikėtina, jog pasuks tėvų primestu keliu, kad įgyvendintų jų pačių nepasiteisinusius lūkesčius ar pasiektų tas aukštumas, kurių neįveikė jie patys.

Vaikas greičiausiai paklus gimdytojų valiai, nes mokykloje jo niekas neišmokė mąstyti pačiam ir plačiau – mokymosi programose tai nenumatyta, svarbiau, anot valdininkų, „įkalti“ kada vyko Žalgirio mūšis, o ne išmokyti vaiką pažinti savo poreikius, identifikuoti ir paisyti savo norų bei būti gerbiama asmenybe.

Vaikams reikalingi autoritetai

Ydingą švietimo sistemą kritikuoja ir etiketo žinovas, žurnalistas Giedrius Drukteinis bei sako žinantis ką būtent galima padaryti, kad viskas būtų kitaip. Jis, kaip ir daugelis kitų žinomų žmonių savo pavyzdžiu prisideda ir veda paskaitas vienintelėje Lietuvoje „Sėkmės ir lyderystės mokykloje“, kurią jau ne vienerius metus remia verslininkė Jolanta Blažytė.

G. Drukteinis mano, kad moksleivius būtina mokyti ne vien matematikos ar taisyklingos lietuvių kalbos, tačiau ir asmeniniu pavyzdžiu paauglį įkvėpti. Jis sako, kad vaikai nuolat skatinami nerūkyti, nesižudyti, vengti patyčių, gerbti kitas rases, tačiau tikrovėje jie vis tiek dažnai renkasi ne tai, ko norisi suaugusiems. Nes šie savo pamokymus pateikia vangiai, abejingai, formaliai ir netgi be jokio asmeninio pavyzdžio.

Kodėl vaikas turėtų patikėti varguoliu, nemokančia kalbėti, nealsuojančia sėkme ar visiškai necharizmatiška asmenybe, sako jis, ir rengia seminarus ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, kuriuose pateikia konkrečius patarimus ir būdus kaip tapti vienu iš tų nedaugelio lyderių, kurie valdys pasaulį.

„Mano tikslas – pasakoja etiketo žinovas – pasiūlyti kelią ir priemones, kaip pasiekti tų aukštumų, kurių būtent paaugliai ir pradeda norėti – įtakos, kitų žmonių, daiktų ar pripažinimo. Dažniausiai jiems atrodo, kad fizinė galia ir „vyriškas“ grubumas dominuoja šiame pasaulyje, ir gaila, kad ateityje daugeliui tenka dėl to nusivilti arba tapti elementariomis vidutinybėmis.

Žiūrint televizorių gali susidaryti įspūdis, kad pasaulyje dominuoja „kieti“ ir viduje laisvi, tatuiruoti ir dredais besididžiuojantys asmenybės. Savaime suprantama, visa tai gundo jaunus protus, juk galų gale, kuris mūsų vaikystėje ar jaunystėje nenorėjo ar nebuvo maištininku?“ – sako rašytojas.

Tačiau čia pat priduria, kad pasaulį valdė, valdo ir valdys kaklaraištis, nuvalyti batai, tvarkinga šukuosena, tiesi laikysena ir padori šneka. Talmude, anot jo, aiškiai pasakyta, kad svarbiausia tėvų pareiga – kuo greičiau išmokyti savo vaikus gyventi be tėvų. Geruoju ar piktuoju padėti jiems suprasti, kad vaikystė tuoj praeis, ir jaunystę būtina pasitikti su atitinkamu požiūriu, o tai padės jaunai asmenybei tolimesniame gyvenime tapti sėkminga ir laiminga asmenybe.

Pasaulį valdo valgantieji šakute, o ne pirštais

Rašytojas priduria, kad plepėti niekus moka kiekvienas, o štai iš tikrųjų save „parduoti“ – retas. Tad jau kurį laiką savo seminaruose vaikams bei jų tėvams pabrėžia, kad pasaulį vis tik valdo lyderiai, o tokių pasaulyje mažuma.

„Aš nemokau, kuria ranka laikyti šakutę, ir be manęs egzistuoja begalės informacijos kanalų, galiausiai, paprasčiausias žmogiškumas ar logika, kuri to išmoko. Tenoriu įteigti, kad etiketas ar gražus elgesys plačiąja prasme yra priemonė kitiems žmonėms identifikuoti savus ar svetimus. Pavyzdžiu visada pateikiu paprastą gyvenimišką situaciją: aštuoni giminaičiai valgo prie stalo – septyni iš jų valgo šakutėmis, vienas – pirštais.

Jie giminaičiai, ir to aštuntojo nuo stalo nenuvarys, gal net ir nesudraus, bet visi septyni žinos, kad aštuntas yra iš žemesnio sluoksnio, na gerai, „kaimo“, ir to suvokimo niekada neužmirš, o tai reiškia, kad priiminės atitinkamus sprendimus aštuntojo atžvilgiu – gal jo niekada daugiau prie stalo nebekvies, gal nesiūlys rimtų verslų ar vengs jo draugijos. Nes pasaulį vis dėlto valdo valgantieji šakutėmis, o ne pirštais, nors, kad ir kaip bebūtų pikta, valgančiųjų pirštais – dauguma, tad išmokti juos atpažinti ir vengti – būtina“ – sako G. Drukteinis.

Anot vyriškio, vaikai imliausia ir pažeidžiamiausia visuomenės dalis, tad teigiamas ir teisingas pavyzdys jiems būtinas. Kitaip jie pateks pralaimėjusiųjų pusę, o Giedrius įsitikinęs, kad nėra nieko liūdniau šiame gyvenime nei patekti į pralaimėjusių pusę.

Ar mokyklose vaikai bus gerbiami ir vertinami?

„Lygiavertis daugumos mokytojų santykis su paaugliu bendraujant kaip su sau lygiu, viengubi standartai, padrąsinimas ir tikėjimas juo, daug juoko – tai vaikui svarbiausia“ – įsitikinusi trylikametės Liepos mama Rasa. Tradicinėje mokykloje to nėra, užtikrintai sako moteris ir pabrėžia, kad tai ypač išryškėjo jos dukrai pradėjus lankyti Sėkmės ir lyderystės mokyklą.

„Liepa lanko taip pavadinkime tradicinę mokyklą, o taip pat po keturias valandas per savaitę – sėkmės ir lyderystės mokyklą, prasidėjus pamokoms joje, kai dukra išgirdo ir suprato dėstytojų perduodamą žinią, ji apgailestaudama pradėjo kelti retorinius klausimus, kodėl su vaikais negalėtų būti šitaip elgiamasi visose pamokose ir ar kada nors ją, kol kas dar paauglę gyvenime sups tik tokie žmonės – pagarbiai nusiteikę, nežeminantys, nuoširdūs? Mokyklos ir sveikos visuomenės tiesioginis ryšys akivaizdus.

Ugdymo esmė – padėti vaikui išsiaiškinti „kas aš esu? kur link einu?“. Kiekvienas suaugęs turėtume kelti sau tikslą ugdyti neužslopinant kūrybiškumo, nenugalinant, nenudrąsinant vaiko vardan to, kad jis nenustotų svajoti, tikėtų savimi, turėtų galimybę dirbti tik jam vienam būdingu tempu, nebijotų suklysti. Klaida, deja, šiandien dažniausiai vertinama kaip galimybė nubausti, o ne kaip pamoka bandyti dar kartą, kelti klausimus, – apgailestaudama sako ponia Rasa. – Mokykloje nepakankamai dėmesio skiriama ankstyvam asmenybės ugdymui, gyvenimiškai pozicijai, ateities planams – tarsi tai įvyks savaime, svarbiausia – daug žinių sugerti. Vertinimo sistema taikoma slopinti keliant vaiko nepasitikėjimą savimi, vietoje to, jog stimuliuoti jo pažinimo ir savirealizacijos poreikį“ – įsitikusi moteris.

Ji negaili ir daugiau karčių žodžių tradicinėje mokykloje įprastam bendravimui kur mokinys nuasmenintas ir nieko vertas individas, į kurį žiūrima iš aukšto. Moteris sako, kad niekas neatsižvelgia į vaiko gabumus ir neskatina asmenybės tobulėjimo. Jai antrina ir keturiolikmečio Valdo mama, Dalia, kurios sūnus taip pat vienas sėkmės ir lyderystės mokyklos mokinių.

„Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje ypač didelė konkurencija, kur vyrauja rinkos ekonomika kur be galo greitas gyvenimo tempas kur daugybė naujos informacijos ir naujų technologijų, kad būtum sėkmingas, konkurencingas ir kartu laimingas, neužtenka vien akademinių žinių, gaunamų mokykloje, būtina suvokti ir vertinti tai, ką gauna iš mūsų – tėvų, kalbu ne vien apie materialius dalykus. Jaučiu, kad sūnus tai supranta, tad mane ypač nudžiugino išradingas ir šiltas pasveikinimas su gimtadieniu – gavau gražią puokštę, dvi knygas iš kurių viena „Nepamiršk būti laimingas“ ir dėžutę saldainių ant kurių buvo užrašyta: „ačiū, kad esi“. Gauti tokias dovanas ir keturiolikmečio sūnaus buvo labai netikėta ir taip miela“, – sako ponia Dalia.

Mokiniai jaučiasi pasiruošę gyvenimui

Trylikametė Urtė sako lankyti J. Blažytės remiamą sėkmės ir lyderystės mokyklą panoro vos apie ją išgirdusi ir tikina nesigailėjusi nė akimirkos, priešingai, mergaitė sako pajutusi, jog į pasaulį pažvelgė visai kitomis akimis. Nuo šio ji niekur neskuba, nesinervina dėl kontrolinių ar namų darbų, sako supratusi, kad galima kartais tiesiog sustoti, apsidairyti ir džiaugtis šiuo momentu.

„Aš manau, kad tai ką mums dėsto lektoriai labai pravers ateityje, nes išmokau „skaityti“ žmogaus kūno kalbą ir žinosiu kada kiti žmones jaučiasi drąsiai o kada jaudinasi. Manau, kad esu bent kažkiek pranašesnė už savo bendraamžius, kurie nelanko šios mokyklos, nes aš nebebijau kalbėti viešai, valdau savo emocijas, o ir bendrauti nebebijau.

Jaučiu, kad mano gyvenime atsirado kitos vertybės, pradėjau labiau vertinti šeimą, draugus, artimuosius. Tiesa, būdavo ir taip, kad po kai kurių paskaitų mano viduje iš karto nieko neįvykdavo, bet persilauždavau vėliau, tarkime po paskaitos apie baimių atsikratymą galvojau kad tai tikra nesąmonė, bet po tam tikro laiko pabandžiau atlikti mums pavestas užduotis ir nustebau, nes kai kurios baimes smarkiai sumažėjo, o kitos ir visai išnyko“, – su šypsena pasakoja mergaitė.

Vaikai tiki gyvenimu

Kaip pasakojo dar viena netipiškos mokyklos lektorių aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, paskaitos metu vaikai ją nustebino pačia geriausia prasme, drąsūs ir pasitikintys savimi, atvirai ir pagarbiai bendraujantys vienas su kitu bei sugebantys dirbti komandoje, tokį įspūdį žinomai aktorei paliko vaikai.

„Būtina lyderio savybė – gebėjimas suprasti kitus. Smagu, kad šie vaikai to mokosi. Jie gerbia, išklauso, vertina. Man labai įstrigo, kai vienos užduoties metu man paklausus, kokią žinią perduotų, jei žemėje žmonės pradėtų gyventi iš naujo, vienas vaikas pasakė, jog palinkėtų jiems tiesiog gyventi. Vaikas, kuriam jau dabar gyvenimas yra vertybė, yra įkvėpiantis ir ateinančia karta tikėti verčiantis pavyzdys“, – pasakojo aktorė ir lektorė E. Latėnaitė-Beliauskienė.

Lietuvoje – lyderių stoka

Mokyklos mecenatė, koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė sako nė akimirkos neabejojusi, kad tokia mokykla gyvybiškai reikalinga.

„Jei kas nors manęs paklaustų, kokį didžiausią deficitą šiandien išgyvena Lietuvos visuomenė, drąsiai pasakyčiau – lyderių deficitą. Kitaip sakant, žmonių, kurie žino, kaip ištempti ir save ir aplinkui esančius žmones iš to beprasmybės liūno, kuriame šiandien paskendusi visa Lietuva. Naivu būtų manyti, kad šiuolaikinė švietimo sistema yra įgali tai padaryti. Kol kas ji negali išsispręsti net pačių elementariausių vadybos problemų, ką jau bekalbėti apie asmenybės, turinčios lyderio gebėjimus išugdymą.

Valdininkams svarbu, kad mokyklose būtų gražios sienos, kad kiekvienam vienkiemyje būtų po mokyklą, kad mokytojai nekeltų triukšmo dėl per mažų atlyginimų ar etatų mažinimo – žodžiu mylėtų ir gerbtų savo geradarius politikus. Tačiau kam svarbu, kaip tarp tų gražių sienų jaučiasi vaikas? Ar jis jaučiasi gerbiamas, suprastas ir priimtas? Priimtas ne tik dėl savo protinių gebėjimų, bet tiesiog todėl, kad jis toks yra. Galiausiai vaikas net nežino, koks jis yra. Niekas gi jo nemokina pažinti save, savo jausmus, emocijas.

Visai neseniai mačiau, kaip mano dukra, ruošdama biologijos pamokas, kruopščiai studijuoja kirmėlių, gyvenančių žmogaus organizme sandarą – ilgį plotį ir pan. Tačiau ar šiandienos mokykloje vaikas turi galimybę rasti atsakymą į klausimus, kodėl jo emocijose gyvena baimė, kaltė, agresija?

Žinoma, kad ne, nes švietimo sistemos valdininkams svarbiau perteikti vaikui žinias apie kirmėles, varles ar žvaigždes, nei apie jo gyvenimo tikslus ir veiksmų motyvus. O paskui švietimo programų kūrėjai, pakėlę antakius, stebisi: „iš kur tiek jaunimo tarpe smurto, agresijos, pomėgio kvaišalams?“, – sako verslininkė.

Valdžioje nereikalingi varguoliai

„Todėl, bendradarbiaujant su Kėdainių Šviesiosios gimnazijos kolektyvu, ir įkūrėme lyderystės mokyklą, kurioje vaikai ugdomi pagal visiškai priešingą koncepciją, nei siūlo švietimo ministerija. Vaikas šioje mokykloje pirmiausia yra žmogus, – apie vienintelę tokią Lietuvoje mokyklą, pasakoja ją remianti verslininkė. – Jau tik paskui pirmūnas, laimėtojas ar geras būsimos darbo rinkos užpildas. Vaikai čia mokomi emocinio raštingumo, bendravimo meno, išsilaisvinimo iš savo vidinių apribojimų.

Dėstytojai su jais aptarinėja ir egzistencinius klausimus, tokius, kaip savo paskirties suvokimas ar gyvenimo prasmės pažinimas. Nes būtent per šiuos suvokimus ir galima teisingai susiformuoti savo gyvenimo tikslus ir paskui jiems tarnauti, negailint nei laiko, nei jėgų.

Būtent ant tokių pagrindų ir kuriasi lyderystė. Čia nebereikalingi nei pergyvenimai, nei dejavimai, o gyvenimo džiaugsmas patiriamas ne nuo kvaišalų, ar santykių aiškinimosi, bet nuo savirealizacijos. Norėčiau, kad bent jau mano versle vadovaujančiose pozicijose dirbtų būtent tokie žmonės. Žinoma, leidžiu pasvajoti, kad ir prie valstybės vairo stovėtų tie, kurie turi lyderio, bet ne varguolio pasaulėžiūrą“.