Jame ateities Lietuvos senelių namų gyventojus įkūnijo garsiausi mūsų aktoriai – Juozas Budraitis, Vaiva Mainelytė, Gražina Balandytė, Nijolė Narmontaitė.
Filmą pasitiko ovacijomis ir ašaromis
Nostalgija, susižavėjimas ir net ašaros, o po filmo peržiūros – padėkos dainos garsiam režisieriui – taip senelių namų gyventojai reagavo į filmą, kuris iki skausmo pažįstamų ir savų aktorių pagalba sugražino juos į jaunystę, o vėliau taip pat staigiai bloškė į šiandieną – ponia Zina, ašaras braukusi visą filmą, sakė, kad tokio sukrėtimo, emocijų pliūpsnio jai neteko išgyventi jau seniai.
„Galite netikėti, tačiau pasijaučiau gyva, po ilgo ilgo laiko aš pagaliau vėl pasijaučiau gyva“, – drebančiose rankose laikydama puodelį jau atvėsusios arbatos vis nesiliovė kartoti garbaus amžiaus moteris.
„Ar įsivaizduojate ką tokiems, savo senuose, sudilusiuose kūnuose įkalintiems žmonėms reiškia būtent šis filmas, kai užgeso šviesos ir didžiuliame ekrane išvydau Vaivutę, Gražiną, o ką vien Budraitis reiškia, kokios emocijos apėmė. Žmonės, kuriuos tiek kartų stebėjau televizijos ekrane ar teatre, kartu su jais išgyvenau jų herojų įkūnytus džiaugsmus ir vargus, dabar matau tuos iki skausmo pažįstamus ir savus jaunystės draugus pasenusius, apsigobusius skaromis ir paskutines dienas leidžiančius ten pat kur ir aš – senelių namuose.
Pati esu baigusi dailę, tad menas, grožis mane lydėjo visą gyvenimą, tačiau pastaruoju metu jau buvau pamiršusi tą jausmą, kuris apima pažiūrėjus filmą, galų gale aš iš viso nebepamenu kada paskutinį kartą buvau žmonių susibusime ir su kažkuo, o ne savimi kalbėjausi“, – emocingai ir vis dar ašarodama kalbėjo moteris.
„Tačiau neapsigaukite“, – vis šypsojosi ji. – „Mano ašaras išprovokavo džiaugsmas, pojūtis, kad gyvenu“.
Ponios Zinos kelionė iki kambario, kuriame, kaip tikroje kino salėje buvo pasirūpinta ir profesionalia garso aparatūra ir didžiuliu ekranu, o naujausią savo kūrinį pristatė pats jo autorius, ateiti užtruko dvi minutes. Nusileido keliais laipteliais žemyn iš savo kambario senelių namuose – tolimesnė kelionė garbaus amžiaus inteligentei, šia proga pasipuošusiai gražiausiais turimais drabužiais ir jau senokai iš mados išėjusia, tačiau puikiai išsilaikiusia rankine, neįveikiamas malonumas dėl ypatingai silpnos sveikatos.
Ir ne tik jai, bet dar bent trisdešimčiai šiuose senelių namuose dienas leidžiančių likimo draugų, vyrų ir moterų, kurie savimi pasirūpinti nebegali, ką jau kalbėti apie tokias pramogas, kaip kelionė į kiną ar teatrą. Būtent tokiems, socialiai pažeidžiamiems asmenims labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ kartu su „Lietuvos kinu“ jau kurį laiką sėkmingai vykdo projektą „Svečiuose kinas“.
A. Puipa senatvės sutikti senelių namuose nenorėtų
Režisierius Algimantas Puipa pasakoja savo kelionę po senelių namus pradėjęs kai nusprendė kurti šį filmą. Nuotaikos, aplinka ir slapčiausios šių žmonių mintys jam buvo didžiausias prioritetas, menininkas sako tik taip galėjęs kuo tiksliau perteikti savo sukurtų personažų išgyvenimus, į jų lūpas įdėti dialogus, suvirpinusios ir ponios Zitos bei jos likimo draugų širdis.
„Prieš paleidžiant filmą stebėjau šiuos žmones, stengiausi suprasti jų emocijas ir jausmus jau jam ir prasidėjus. Tai buvo stipru – jie žiūrėjo į save, o juos įkūnijo jų jaunystės kumyrai. Tikėjausi, kad šie žmonės bus supurtyti, tačiau pačia geriausia šio žodžio prasme. O kai po visko mačiau ašaras, girdėjau padėkos dainas ir moteris, kurios norėjo, tačiau ne iš karto išdrįso prieiti ir pasakyti tą paprastą, bet man tokį svarbų „ačiū“, supratau, tikrai dar kartą supratau, kad ne veltui stengiausi, kūriau.
Panašus jausmas buvo apėmęs paskutinėmis filmavimo dienomis kai mūsų scenos grandai taip pat nesulaikė ašarų. Jie nežinojo ar tai ne paskutinis jų filmas ir kaip ši ponia Zina dar kartą pasijuto gyva, taip ir mūsų aktoriai – šis filmas atgaivino ir privertė pasijausti reikalingais dar kartą“, – jautriai kalbėjo menininkas.
Ir nors vėliau režisierius juokavo, kad ieškosi vietelės, į kurią teks po gero dešimtmečio kraustytis ir pačiam, po kiek laiko surimtėjęs pokalbį baigė savo herojaus žodžiais, jog mirtį pasitikti norėtų leidžiantis saulei, apsuptas anūkų ir vaikų...
