Daugelis šiuolaikinių vyrų nenori priimti sprendimų, aprūpinti šeimos, žaidžia amžinus paauglius ir prašosi gailesčio. Šį fenomeną aiškina psichologai.
„Moterys atsakingesnės, - sako prancūzų psichologas Nikola Lorenjė. - Kiekviena mergaitė turi palikuonių saugojimo instinktą ir atsakomybę už būsimus vaikus. O jei moteris jau turi vaikų, jai nieko kito nelieka, kaip kad padaryti visa, kad juos aprūpintų. Dažnai prie vaikų priskiriamas ir niekam tikęs esamas ar buvęs vyras, brolis, kuris visuomet prašo pinigų skolon, nevykėlis meilužis.
Moterys serga rečiau nei vyrai ir gyvena ilgiau, nes joms tiesiog nėra kada imti savęs gailėtis. Jos turi tikslus – išauginti vaikus, suteikti jiems išsilavinimą, apvesdinti, pasirūpinti anūkais. Vyrai gali visa galva pasinerti į savo problemas ir nesugrįžti.“
Žodis „infantilumas“ kilęs iš prancūzų kalbos „enfant“ (vaikas). Viduramžiais infantu vadindavo liguistą, išlepintą karališkąjį palikuonį.
Kodėl berniukai užauga, bet taip ir netampa tikrais vyrais?
Infantilumas, kaip mano psichologai – tai netinkamo auklėjimo nuo aštuonerių iki dvylikos metų rezultatas. Būtent tokiame amžiuje vaikas turi pradėti imtis atsakomybės už savo poelgius.
Nuo trylikos iki šešiolikos metų jam formuojasi suaugėliškumo, individualumo jausmas, kuriama sava vertybių sistema. Septyniolikos metų žmogus pirmą kartą susimąsto apie savo vietą po saule ir apie gyvenimo prasmę.
Visą gyvenimą žmogus patiria tam tikrus pereinamuosius etapus – amžiaus krizes, susijusias su vertybių perkainojimu. Infantams paaugliška krizė tęsiasi visą gyvenimą.
Berniukas infantu virsta palaipsniui. Mama užriša mokyklinukui batų raištelius, už jį atlieka namų darbus, plauna jo indus ir tvarko jo kambarį, perka drabužius ir duoda pinigų sūnaus studento pramogoms.
Tėvai renka, kur sūnui mokytis, moka už jo išsilavinimą, sprendžia, su kuo jam draugauti, ką vesti, įtaiso į darbą, pamiršę tai, kad vaikams dvidešimt-trisdešimt, o gal ir daugiau metų. Galiausiai vyrai-berniukai pripranta prie to, kad viskas daroma už juos, ir geroji mama visada padės, pagailės ir paglostys. Taigi kam išvis stengtis?
Infantai išauga egoistais, įpratusiais galvoti, kad visi jiems skolingi. Jei kažkokiu momentu tėvai nustoja jam duoti tai, ko jam reikia, infantai išeina iš namų ir randa sau kitų globėjų. Vyras-berniukas paprastai anksti susituokia arba gyvena susimetęs. Dažnai pasirenka vyresnę ar bendraamžę moterį, kuri įprato pati pasirūpinti savimi ir gyvena savarankiškai, nepriklauso nuo tėvų.
Dažnai santuokos, kurias sudaro du suaugę vaikai, akimirksniu sugriūva dėl abipusio egoizmo ir santykių aiškinimosi. Lieka pamesti vaikai, kurie atiduodami močiučių globai.
„Infantilumo šaknys slypi nesėkmės baimėje, o kankinamas nenoras priimti sprendimus užsitęsia ilgus mėnesius, o kartais ir metus“, - tvirtina psichologas N. Lorenjė. Infantilūs vyrai mano: „Kam ieškoti tinkamos išeities, kai kur kas paprasčiau vadovautis tėvų ir draugų patarimais? Nesėkmės atveju juos galima apkaltinti viskuo ir suversti visą atsakomybę. Arba galima palaukti, kol situacija išsispręs pati savaime.“
Europoje nereti atvejai, kai suaugę vyrai visą gyvenimą gyvena iš socialinės pašalpos. Infantai ambicingi. Jie neis uždarbiauti, neužsiims sunkiu fiziniu darbu. Vietoje to jie mieliau laukia vadovo pozicijos, ir veikiausiai sulauks. Daugelis sėkmingų verslo vyrų augina nevykėlius sūnus. Ir galiausiai tėvas vis tiek perduos savo sūnui postą ir uždirbtus pinigus, ras jam šiltą vietelę ir turtingą sutuoktinę.
„Kas taip ir neišmoko savarankiškai priimti sprendimų, priprato viską atidėlioti ir laukti pagalbos iš šalies, būdamas 27-33 susidurs su amžiaus vidurio krize“, - tvirtina psichologas.
Būtent šiuo metu žmonės nusprendžia kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Infantai paprastai su tuo nesusidoroja ir nusirita į visuomenės dugną arba prisigretina prie apsirūpinusių, įtakingų giminaičių ir draugų, veda iš išskaičiavimo.
