Iš visų naminių gyvūnų šuo lengviausiai prisitaiko prie gyvenimo su žmogumi ir įpranta jo klausyti. Taip atsitiko todėl, kad šuo prijunko laisva valia, ir žmogus dalijosi maistu bei pastoge kartu su savo ištikimu palydovu. Glaudžiai bendraudamas su žmogumi šuo integravosi į žmonių bendruomenę. Šuo negali gyventi be žmogaus, bet ir žmogaus gyvenimas be šuns stokotų pilnatvės.
Kokia šuns atmintis? Psichologų nuomone, šunys sugeba ką nors atsiminti ne ilgiau nei kelias valandas, tačiau jie turi stebėtinai puikią asociatyvinę atmintį. Ko gero, šuo niekada neužduoda sau klausimo, kur šiuo metu yra jo šeimininkas, bet jam užtenka tik išgirsti šeimininko mašinos variklį, ir jis iškart prisimena patį žmogų.
Šuo laiko žmonių bendruomenę savo „gauja“, o šeimininką – „vadu“. Šeimininko namai – šuns teritorija. Praradęs šeimininką ir namus šuo netenka pusiausvyros. Pamesti, atiduoti į prieglaudą šunys labai kenčia. Netekęs šeimininko šuo taip sutrinka, kad atkurti dvasinei pusiausvyrai jam būtina rasti kitą.
Neretai šunys turi galingus fizinius ir jutiminius duomenis, bet iš prigimties yra žaismingi. Tikriausiai čia ir slypi šunų ir vaikų tarpusavio supratimo paslaptis ir pasitikėjimas, su kuriuo patys mažiausieji žvelgia į didelius ir iš pažiūros nuožmius šunis.
Arkliai, katės, paukščiai ir kiti gyvūnai turi pakantų ir nuolaidų charakterį, bet jie pasyvūs, nerodo iniciatyvos. O šunims patinka žaisti, jie aktyvūs. Netgi pats aikštingiausias šuo pasiryžęs atleisti vaikams labai daug, net ir tampymą už uodegos. Vis dėlto, kai vaikas paauga ir pradeda rodyti šuniui savo valdžią, santykiai pasikeičia.
Lygiai taip pat kalė nustoja maitinti ūgtelėjusius šuniukus. Gali būti, jog visa tai yra dėl to, kad kūdikio ir šuniuko organizme yra daugiau kalio bei magnio nei suaugusiojo, todėl užuosdamas atitinkamą kvapą šuo elgiasi jautriau ir pakančiau su tuo, kuris jį skleidžia.
Viena iš akivaizdžiausių šuns psichikos apraiškų – pavydas. Jį gali pademonstruoti šuo, gyvenęs šeimoje be vaikų po to, kai kūdikis atsiranda. Jeigu šuo pajunta priešiškumą naujam šeimos nariui, būtina stebėti jo elgesį ir niekada nepalikti vieno su nepasitenkinimo objektu. Šuns nereikia atiduoti, reikia jam rodyti tiek pat dėmesio, kiek ir anksčiau, kol pripažins vaiką. Paprastai būna taip, kad vaikui ūgtelėjus ir pradėjus vaikščioti, tarp jo ir šuns stoja visiškas tarpusavio supratimas.
Kaip šunys „kalbasi“ vienas su kitu
Šunys gali kartu žaisti, peštis arba visiškai ignoruoti vienas kitą. Šunys, kurių gyslomis teka daugiau vilko kraujo, rečiau pešasi tarpusavyje, bet agresyviau reaguoja į kitus, ypač tuos, kurie artimesni šakalams, pavyzdžiui, basendžius. Tačiau jie visada laikosi susitikimo ritualo: krimsteli ausis, pavizgina uodegą, apsiuosto ir loja.
Norint iššifruoti šuns poelgį negalima visada vadovautis žmogaus elgesio modeliais. Tai tas pats, kaip lyginti šuns ir paukščio poelgius – kiekvienas turi savo intelektą ir savo instinktus. Tarp žmogaus ir šuns intelekto – didžiulė praraja. Gyvūnai nesugeba mąstyti konceptualiai arba logiškai, jie negali, kaip žmogus, išreikšti savo minčių žodžiais.
Bet ir šunys moka „kalbėti“. Jie supranta vienas kitą iš kodo, kurį sudaro ženklų ir kvapų sistema. Pavyzdžiui, nuleistos ausys išreiškia susirūpinimą ir baimę; pakeltos – dėmesį; ausys, pasuktos į priekį, - pavojus; pakelta ir vizganti uodega – džiaugsmas ir pasitikėjimas; pakelta tiesi uodega – nerimas; nuleista uodega – nepasitikėjimas; paspausta uodega – siaubas; iššiepti dantys – grasinimas.
Jeigu šuo duoda leteną, tai signalizuoja apie jauną jo amžių ir neužtikrintumą, žinoma, jei tai nėra komandos vykdymas. Šuo, gulintis ant nugaros, rodo, kad paklūsta stipresniam priešininkui arba siekia su juo sąjungos.
Kaip minėta anksčiau, šunys, kaip ir vilkai, gyveno gaujomis ir pripažįsta hierarchiją. Vis dėlto jeigu šeimininkas pradės su šunimi elgtis neteisingai, šuo jo neklausys.
Katės nepaklūsta žmonėms ir nesileidžia dresuojamos, nes niekada negyveno gaujomis. Nuo seniausių laikų katės gyveno po vieną, ir nepripažįsta nei kitos katės, nei žmogaus vadovavimo. Jų mentalitetas visiškai kitoks nei šunų.
Teritorijos apsauga
Daugelis gyvūnų turi savo teritorijos instinktą. Laukiniai gyvūnai žymi savo teritorijos ribas įbrėžimais medžio žievėje ir palikdami specifinį kvapą. Vilkai tam naudoja šlapimą. Šunys paveldėjo šį instinktą iš vilkų. Vaikštinėdami šunys stengiasi palikti kelyje savo kvepiančią „vizitinę kortelę“ ir dažnai kilsteli koją vis tose pačiose vietose. Taip jūsų keturkojis palydovas skelbia kitiems šunims informaciją apie save.
Nustatęs savo teritorijos ribas šuo ją gins; tai gali būti šuns šeimininko žemės lopinėlis, ir jis bus ginamas be baimės. Prie grandinės pririštas šuo nieko neįleis į teritoriją, kur siekia jo grandinė. Taigi jeigu šuo gyvena būdoje, nevertėtų artintis prie jo būsto – geriau apeiti.
Prieš miegą šuo keletą kartų apsisuka vienoje vietoje. Tai – instinktas, išlikęs iš senų laikų, kai laukiniai šunys trypdavo lapus ir žolę, kad miegoti būtų minkščiau ir kad pažymėtų savo teritoriją.
Būtinybė žaisti
Šunys (ir šuniukai, ir suaugę) labiau nei kiti gyvūnai mėgsta žaisti. Tai sietina su jų plėšria prigimtimi. Tik plėšrūnai, kurie nejaučia kitų gyvūnų grėsmės, gali leisti sau tokią prabangą kaip žaidimai. Žolėdžiai ir kiti neplėšrūs gyvūnai turi nuolat būti budrūs ir negali užsimiršti žaisdami. Todėl galima išvysti žaidžiantį liūtą, o žaidžiančios gazelės – niekada.
Šunims žaisti būtina. Jeigu jie nežais, gali pakisti jų elgesys, nukentėti medžioklinės savybės ir netgi gebėjimas daugintis.
Prastu oru, kai negalima eiti į lauką, augintiniui vis tiek reikia suteikti galimybę pažaisti. Tik reikia kruopščiai išrinkti žaislus: jie neturėtų būti per maži, kad šuo neprarytų, ir aštrūs, kad nesusižeistų. Geriausi žaisliukai iš tvirtos gumos - kauliuko, kamuoliuko arba lazdelės formos.
Nereikėtų duoti šunims vaikiškų kamuolių, nes juos lengva prakąsti, o nedidukas tokio kamuolio gabaliukas gali patekti į šuns skrandį ir sukelti virškinimo sutrikimų. Lauke vietoje žaisliuko galima naudoti obuolį, nes jo minkštimas valo šuns dantis.
Du elgesio tipai
Yra du šunų elgesio tipai. Pirmasis – instinktyvus – verčia juos, pavyzdžiui, užkasti kaulą juodai dienai. Antrasis, paremtas patirtimi – kai šuo aplenkia tą vietą, kurioje kartą buvo apipiltas vandeniu.
Taip žaidimo, medžioklės ir agresijos instinktai kartu su šunį supančia aplinka formuoja jo elgesį.
Rūpinimasis šuniukais
Patinai neturi tėvystės instinkto. Pripratusi per šimtmečius prie žmogaus paramos, stiprioji šunų pusė prarado atsakomybę už šeimą. O kalės gins savo šuniukus, rūpinsis jų švara, maitins ir auklės tol, kol jie taps savarankiški, o po to nustos jais domėtis.
Patinai su šuniukais elgiasi geranoriškai: skaitosi su jais, nepuola ir netgi gina nuo skriaudikų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!