Joje buvau tik kartą, juo labiau negyvenau nei ten, nei kaimyninėse Skandinavijos šalyse. Nesu susidūrusi ir su “Bernevernet”, taip pat nepažįstu nei vieno, nuo šios vaikų teisių įgyvendinimą prižiūrinčios agentūros nukentėjusio lietuvio.
Tačiau, manau, tam, kad drąsiai teigčiau, jog kalbos apie vaikus grobiančią tarnybą – labiau nei iš piršto laužtos, užtenka pasitelkti sveiką protą, kritinį mąstymą, po kelis faktus ir kelis skaičius.
2013 metais “Unicef” (Jungtinių Tautų vaikų fondas) pateikė 29 Vakarų pasaulių priskiriamų šalių reitingą – kuriose jų auga laimingiausi vaikai. Antroji vieta buvo skirta Norvegijai, Lietuvai atiteko tik 27-ta. Sudarinėjant reitingą buvo vertinami tokie rodikliai: materialinė gerovė, sveikata, saugumo užtikrinimo galimybės, elgesys ir rizikos, būstas ir aplinka.
Vienus laimingiausių vaikų auginančios šalies statusas ir negailestinga vaikų teisių apsaugos tarnyba tiesiog nesiderina. Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad su “Bernevernet” šalia auga jau trečia karta (agentūra įkurta 6-ajame dešimtmetyje).
Trys kartos, užtikrinančios itin sotų gyvenimą, dėl kurio galėtų pavydėti visas likęs pasaulis, ne tik sau, bet ir šimtams tūkstančių atvykėlių.
Laimingus vaikus augina sveika visuomenė, iš tu vaikų išauga ne tik darni bendruomenė, bet ir turtinga ekonomika, tvirtos žmogaus teisės, prieš pensininkus, našlaičius, mamas itin atsakinga ir išmokomis dosni socialinė politika.
Juk jei trečia karta būtų auginama baimėje, dalis vaikų – svetimose šeimose, o šalia gausybė tėvų, tik ir tekovojančių dėl grobiamų ar jau atimtų vaikų, greičiausiai prieš visą pasaulį nei gausiomis banko sąskaitomis, nei nesumeluotomis šypsenomis pasigirti negalėtų.
Tačiau per visus įmanomus žiniasklaidos kanalus prie Norvegijos ambasadų su plakatais susirinkusieji kalba kitaip: Norvegijoje labai baisu, žmonės įbauginti, po devyniais užraktais saugo vaikus, nes kone prie kiekvieno namų slenksčio tyko “vaikų medžiotojai”.
“Įbauginti emigrantai” žurnalistams aiškina girdėję apie nežmoniškus “Bernevernet” darbuotojus, iš namų vaikus išplešiančius net ir netikėtai pasibeldę naktį. Ir dar be jokios priežasties!
Atsirado net girdėjusių, jog “Bernevernet” susijusi su vaikų tiekimu tarptautiniam prekybos žmonėmis tinklui! Ar kalbos apie tai, jog emigrantų vaikų genofondu siekiama “praskiesti” neva kraujomaiša garsėjančią šalį. Vengiu viešai koneveikti neįtikusią nuomonę, tačiau, žmogau, ar tu bent kiek mąstai, ką kalbi?
Sako, gali atimti vaiką už per vakarienę išgertą papildomą taurę vyno? Tokiu atveju reikėtų daryti prielaidą, kad 95 proc. Norvegijos tėvų – abstinentai, arba geriantys (ir tai tik po labai mažai) paslapčia nuo šeimos, ir šiaip visų aplinkinių. Kitu atveju teisės į savo vaikus turėtų netekti kone visi šalies tėvai.
“Bernevernet” aiškina: su kiekviena į jos akiratį patekusia šeima bendradarbiaujama ne vienerius metus, ir tik tuo atveju, jei problejų išspręsti drauge nepavyksta, tėvams apribojamos ar atimamos globos teisės. O į jų akiratį patenka šeimos ne dėl “taurės prie vakarienės”, o gausiausių puokščių lietuviams, deja, sunkiai suvokiamų priežasčių. Tiesa, fizinio smurto ar seksualinės prievartos atvejais vaikai valstybės globon priglaudžiami tuoj pat.
Iš vaikų teisių apsaugos sistemą Norvegijoje koneveikiančių kalbų galima suprasti, kad svetimose šeimose augančių vaikų – begalybė, kasmet tūkstančiais papildanti naujai “pagrobtų” vaikų gretas.
Tačiau realybė smarkiai skiriasi nuo piešiamos: per metus Norvegijoje iš šeimų paimama vidutiniškai 500 vaikų. Dalis jų pasibaigus tyrimui grįžta pas biologines šeimas. Emigrantai pasakytų, kad visi jie – iš svetur į Norvegiją atvažiavusiųjų atžalos. Tačiau statistika tokia: vos dešimtadalis vaikų – emigrantų atžalos.
Per dvejus metus “Bernevernet” priglaudė vos 13 lietuvių šeimose gyvenusių vaikų. 10 jų jau sugrįžę į biologinių tėvų namus.
Kokia situacija Lietuvoje, kurioje gyventojų – 2 mln. mažiau? Dėl skaičių kreipiuosi į “Gelbėkit vaikus”, ir jų turimi duomenys nustebina: per metus teisės globoti vaikus netenka vidutiniškai po 2000 šeimų, ir tik pusė jų teisę auginti savo atžalas susigrąžina!
Taigi, matematika paprasta: dukart mažesnė Lietuva vaikus “grobia”, pasirodo, keturis kartus dažniau nei Norvegija. Ir, sutikime, tų vaikų valstybės globon galėtų atsidurti ir kur kas daugiau.
Skaičių yra ir daugiau. Štai šiai dienai Lietuvos globos namuose auga 3000 vaikų, dvigubai daugiau jų – globėjų šeimose. Skaičiuojami ir 300 kūdikių, augančių kūdikių namuose. Tokio globos modelio Norvegijoje nėra, o iš biologinių šeimų paimti vaikai globojami socialinių darbuotojų kruopščiai prižiūrimose šeimose. Šiai dienai jose gyvena 10 tūkst. vaikų.
Nors remiantis tik vieno atvejo istorija itin klaidinga konstruoti nuomonę apie visą sistemą, tačiau neapsieisiu neprisiminusi šiomis dienomis linksniuojamos Gintarės Leščinskienės. Apie tai, kuo užkliuvo “Bernevernet”, moteris nekalba, tačiau tyliai užsimena aplinkiniai: neįspėjusi artimųjų išvyko uždarbiauti į Norvegiją, palikusi sūnų močiutei. Turėjo problemų ir dėl alkoholio.
Kaip buvo iš tiesų, nežinia. Tačiau šie faktai didžiajai daliai garsiai kalbančių “dėl vaikų išsigandusių” emigrantų nėra pakankami – esą priežastys nerimtos.
Mano nuomone, priežastys esminės. Nes, jei jie teisingi, užtenka tik tokių kelių, kad suprastum, jog už jų slepiasi traumuota vaiko psichika, netvarūs santykiai su aplinka, artimaisiais, išvykus jam artimiausiam žmogui. Alkoholio vartojimas, žinia, taip pat pagimdo visą puokštę žmogiškųjų ydų. Tokia patirtis, kaip žinia, neaugina tų laimingų, turtingų ir sėkmingų istorijų.
Sakot, moteris – tik iš gerų ketinimų? Žinau, kad senelių ir tetų auginamų – daugybė. Tačiau įsivaizduokit, kokių priežasčių vedami atsisakytumėt gyvenimo su vaiku? Tai ir yra pasirinkimas, be jokių “bet”: arba renkiesi lengvesnį kelią ir vaiką palieki kitų valiai, arba sunkesnįjį – sotesnio gyvenimo ieškoti drauge.
Tai tik vienas tų “kultūrinių skirtumų”, kuriais taip pat teisinasi ginantieji “grobiamus” vaikus. Tačiau tuose skirtumuose ir slypi visa sėkmingos Norvegijos paslaptis – kas norvegui tabu, tas lietuviui nekelia jokių sąžinės priekaištų. Ir jokių minčių apie galimą koreliaciją tarp nelaimingos vaikystės, vieno aukščiausių pasaulyje alkoholio vartojimo rodiklių ar kraupiai aukšto savižudybių skaičiaus.
Nekalti pliaukštelėjimai, visokios “gėdos pelėdos”, vaikų šventės su upėmis alkoholio, necenzūrinė leksika, pakeltas tonas, kelios valandos tuščiuose namuose – nes juk jis labai savarankiškas! Visa tai ir dar daugiau prašosi rimtų priekaištų.
Girdėjau, viena norvegė ragino auklėjant vaikus vadovautis vienintele taisykle – meile. Anksčiau išvardintos neva nekaltos tėvų nuodėmės su šia sąvoka visiškai nesiderina. Nes ir tautiniai auklėjimo ypatumai – ne kultūrinių skirtumų pasekmė, o pagarbos kitam, net ir mažiausiam piliečiui, stoka.
Čia ir slepiasi ekonomiškai ir visaip kaip kitaip sėkmingos Norvegijos priežastys. Ir kelrodis Lietuvai, norvegišką gerovę greičiausiai pasivysiančios tik po daugiau nei pusšimčio metų.
“Bernevernet” dėmesio sulaukusių tėvų vaikus ginantieji kalba – vaikui geriausia su tėvais. Sutinku.
Tačiau žinoma ir kita tokio gėrio pusė, apie kurią kalba socialiniai darbuotojai: vaikai grįžta net pas itin žiauriai prieš juos smurtavusius tėvus. Toks Stokholmo sindromas – auka jaučia itin didelį prieraišumą savo skriaudėjui.
Ir kad ir kokia didelė ta trauka bebūtų, vaikas turi kur kas didesnį poreikį – augti apsuptas meilės, santarvės ir laimės. Net jei ta laimė – dviejų lesbiečių šeimoje.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
