- Gavote apdovanojimą už mėginimą pakeisti požiūrį į daug vaikų auginančias šeimas?
- Sakyčiau už mėginimą iškelti ir propaguoti šeimos vertybes. Lietuvoje jos kol kas per mažai vertinamos. Didelės šeimos dažniau sulaukia neigiamo požiūrio, o ne teigiamo. Taip yra todėl, kad žiniasklaida formuoja nuostatą: turėti didelę šeimą labai sunku. Daug diskutuojama net apie tai, kad auginti vieną ar du vaikus yra nelengva. Šeima, motinystė, normalūs santykiai, santuokos išsaugojimas yra tarsi už normos ribų.
- Kada Jūs pati supratote, kad auginti daug vaikų yra natūralu?
- Žinoma, vaikus auginti yra didelis darbas. Tačiau mes esame per daug susireikšminę ir susikoncentravę į savo ego. Dabar žmonės pirmiausia galvoja apie save. Mano gyvenime lūžis įvyko, kai susilaukiau pirmojo vaiko. Iki motinystės buvau absoliuti egoistė. Mokiausi, važinėjau ir siekiau karjeros.
Kai gimė vaikas, suvokiau, kad manęs nebėra. Sau nebegaliu gyventi. Iš pradžių tai buvo labai skausminga, nors nebuvau jauna mama – 27-erių. Apie pusę metų depresavau. O paskui supratau: prasminga ir yra tai, kad tu gali perduoti patirtį, globoti, padėti. Juk mažas žmogutis priklauso tik nuo tavęs. Tik tavo dėka jis pasuks vienu ar kitu keliu. Kai tai suvoki, įvyksta „trumpas sujungimas“, kuris pakeičia mąstymą ir nuostatas.
- Ką daryti, kad tas „trumpas sujungimas“ įvyktų ir kitų mamų galvose?
- Reikia pasitelkti visas žiniasklaidos priemones, rengti seminarus, mokymus ir po truputį formuoti tokį požiūrį. Lietuvoje ir pasaulyje labai pabrėžiama, kad moteris turi siekti tobulumo. Ir visai nekalbama apie tai, kad moters prigimtis yra motinystė. Tai – Dievo duota ir nuo to niekur nepabėgsi. Pažiūrėkit, kiek yra moterų, kurios pasiekė aukščiausias karjeros viršūnes, o nesusilaukė vaikų ir jaučiasi nelaimingos, gal tik neišsiduoda.
- Bet ar kiekviena šeima gali sau leisti turėti daug vaikų? Juk dažnai lietuvių šeimai labai reikia ne tik tėčio, bet ir mamos uždirbamų pinigų?
- Paprastai mes norime turėti gyvenimo planą dešimčiai metų į priekį. Mūsų šeimoje taip nebuvo, kad viską žinotume. Esame patyrę įvairiausių sunkumų, nepriteklių. Išgyvenome ir pakilimų, ir nuosmukių. Mano manymu, svarbiausia, kad vaikai atsirastų iš meilės. Ne iš išskaičiavimo, netyčia ar kitaip, o kad vaikutis būtų laukiamas šeimoje. Dviejų žmonių santykiai taip pat labai svarbūs.
Kai tėčio ir mamos santykiai nėra geri, kalbėti apie darnią ir didelę šeimą neverta. Man baisu, kai susipažįstu su mamomis, kurios turi kelis vaikus nuo skirtingų vyrų, bet nė vieno tėčio šalia. Tai gyvenimo tragedijos, o didžiausia nelaimė – vaikui, nes jis turi prigimtinę teisę turėti abu tėvus. Mes, suaugusieji, savo santykių problemas dažnai sprendžiame taip, tarsi net neturėtume vaikų. O juk vaikas yra dar vienas gyvenimas, kažkieno likimas.
- Jums oponuotų kitos mamos: juk negali numatyti, kaip tavo gyvenimas pasisuks po kelerių metų. Pasitaiko, kai brandos sulaukęs vyras staiga įsimyli, palieka šeimą.
- Numatyti to, deja, negali. Mūsų šeimos gyvenimas taip pat nebuvo labai glotnus. Mes kartu vienuolika metų. Tačiau aš supratau viena: svertai, kaip išsaugoti šeimą, yra moters rankose. Kaip ir auginti vaikus. Vyrai, pasakysiu gal net negailestingai, yra silpni. Jie – tartum dar vienas vaikas, todėl moteris turi būti labai išmintinga. Jei ji iškelia savo ego ir nesileidžia į kompromisus, nieko neišeis. Jie tikrai išsiskirs, abu labai reikšmingi, įsikabinę į savo principus.
Kol buvau netekėjusi, niekada nemaniau, kad turėsiu daug vaikų. Buvau iš tų – karjerisčių. Aš ir dabar turiu daug veiklos, bet šeima tam visai netrukdo. Kartu su vyru įkūrėme daugiavaikių šeimų asociaciją „Mes“. Be jo nebūčiau padariusi nė pusės. Esame komanda, o kiekvienas ateinantis vaikas dar labiau paskatina fantaziją, kyla naujų idėjų ir projektų.
- Kaip Lietuvoje jaučiasi daugiavaikės šeimos?
- Ilgai jaučiausi blogai. Vis atrodė, kad į mane žiūri kaip į asocialią. Juk tiek vaikų! Nors nevaikščiojome apsmurgę, tačiau nuolat matėme nustebusias, išplėstas akis. Manęs vis klausė, ar mąstau, kaip išlaikysiu tiek vaikų. Tada ir įkūrėme asociaciją, kad įrodytume aplinkiniams, jog didelė šeima nėra anomalija. Pamatėme: nemažai šeimų augina po tris, keturis vaikus. Daug gražių šeimų. Kaip ir tokių, kurios vos ne atsitiktinai susilaukia vaikų ir ieško pagalbos. Manau, kad didelę šeimą gali kurti atsakingi žmonės.
Tamsumo ir neišsilavinimo problema, kai mergina, vos pabaigusi 9 klases, ima gimdyti vaikus. Reikia šeimas šviesti, kad taip nebūtų. Vaikai, užaugę tokiose šeimose, nebus laimingi. Mūsų asociacija užsiima kultūrine šviečiamąja veikla. Jos šūkis – „Ne imti, o duoti.“ Didelės šeimos dalyvauja antrus metus rengiamame projekte „Būk matomas“. Mamos važiuoja į mokyklas ir klijuoja prie striukių atšvaitus, kad vaikai būtų matomi tamsoje. Joms smagu kartais kitokia veikla užsiimti, pabendrauti.
- Ar Lietuvoje daugėja daugiavaikių šeimų?
- Ne. Žmonės nenori išeiti iš savo komforto zonos. Paprastai tie, kurie gyvena geriau, labai bijo prarasti patogų gyvenimą. Nors turtai neatneša daugiau laimės.
- Netrukus Jūsų šeimoje atsiras penktas vaikelis?
- Mintys apie šitą vaiką jau ilgai sukosi galvoje. Jis tupėjo ant debesėlio ir mojavo. Pirmoji dukra gimė iš didelės meilės. Mes visada norėjome, kad vaikas neaugtų vienas, todėl didelių tarpų tarp kitų vaikų nebuvo, o šitas mažulis tiesiog prašėsi. Vyras juokavo, kad negali į mane žiūrėti, nes vos pamačiusi kūdikėlį labai norėdavau dar vieno savo. Motinystės šauksmas yra galingas. Nors atrodo, kad tie keturi jau paauginti, tik gyvenk. Vyriausiajai – dešimt metų, o jauniausiam – penkeri.
- Ką pasakytumėte jauniems tėvams, dar tik svarstantiems, kiek turėti vaikų?
- Pirmiausia linkėčiau pajausti ir įsitikinti, ar tai tas žmogus, su kuriuo galėsi gyventi visą gyvenimą. Linkėčiau didelės meilės ir kantrybės vienas kitam. Jei tarp tėvų vyraus harmonija, viskas bus gerai. Gal jie susilauks vieno, gal daugiau vaikų, tačiau svarbiausia, kad jie gimtų iš meilės. Vaikai yra džiaugsmas. Dabar daug kas lanko savęs tobulinimo seminarus.
Geriausias seminaras ir tobulumo mokykla yra vaikas. Jis – nuostabus mokytojas. Tik reikia nusileisti ir tapti mokiniu. Aš išmokau kantrybės. Nustojau aikštytis ir būti egocentriška. Jei palyginčiau, kokia buvau prieš dešimt metų ir dabar, akivaizdu, kad vaikai išmokė mane ramybės, sveiko požiūrio į problemas. Jų visada buvo, yra ir bus. Vaikai mane išmokė, kad kiekvieną kartą iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį.
