Šie žaidimai įsikuria ir ilgainiui pradeda „imti viršų“ žaislų lentynoje, o kartais, tokia stebuklinga lentyna šeimos gyvenime pasilieka visam laikui. Šalia lentynos atsiranda paprastas stalas, kelios pintos kėdės, kuriose ilgais žiemos vakarais, jaukios toršero ir žvakių šviesos nušviesti, sėdi ir žaidžia vienas kitą mylintys žmonės. Jei tau pasiseka kurį nors vakarą atklysti į tokios šeimos namus, šypsaisi ir supranti – juose puoselėjamos didžiosios bendravimo ir santarvės „jėgos“.
Tačiau taip būna ne visada. Galbūt pažįstate suaugusiųjų žmonių, kurie užaugę nebenori ir nebemėgsta žaisti. Stalo žaidimai yra tapę tikriausiai paskutine veikla, kuria šie pageidautų užsiimti su kitais suaugusiaisiais ar vaikais, ir jie nėra dėl to kalti. Pasitaiko, kad šie žmonės nebegali žaisdami patirti tikro malonumo, baiminasi kiekvieno pralaimėjimo, o jį patyrę – jaučiasi užklupti daugybės nemalonių, slegiančių jausmų ir minčių, pasijaučia pažeminti ir sumenkinti. Tame galbūt nėra nieko labai blogo, žmonių pomėgiai ir interesai skiriasi.
Tačiau jeigu smalsu, kas nutinka, kad žmonės visiškai praranda žaidimą, kaip jų psichikos sveikatą puoselėjantį ir atgaivinantį, santykius stiprinantį ir bendrai veiklai idėjų teikiantį užsiėmimą, kartu leiskimės ieškoti galimų atsakymų. Mūsų atsakymai nebus vienareikšmiai ir absoliutūs, juose liks erdvės abejonėms ir diskusijoms, jie atspindės tik vieną iš galimų situacijų, o ieškoti šių atsakymų mėginsime, kaip jau įprasta, vaikystėje.
„Aš daugiau su tavim nežaisiu“ (vaiko ir suaugusiojo bendravimo aprašymas)
6 metų Linas niūrus sėdėjo priešais žaidimo lentą ir tyrė susiklosčiusią situaciją. Jis iš paskutiniųjų stengėsi joje kažką surasti ir suprasti.
– Nagi, tavo ėjimas! – nekantraudamas paragino Liną tėtis Tomas.
Berniukas ūmai pašoko, šveitė žaidimo figūrėles į kampą ir raudodamas išbėgo iš kambario. Trinktelėjo dvejos durys, krito daiktai, girdėjosi vaiko verksmas.
– Aš daugiau su tavim nežaisiu! – šaukė jis.
– Judviejų žaidimuose daugėja užtrenktų durų, – tarstelėjo į kambarį atėjusi mama. – Tikriausiai vėl laimėjai? Kada paskutinį kartą laimėjo Linas?
– Aš negaliu jam pasidavinėti! – pyktelėjo Tomas rinkdamas išmėtytas detales – Taip jis niekada neišmoks gerai žaisti, turiu jį „užgrūdinti“.
(SVARBU: ši istorija yra išgalvota straipsnio temai iliustruoti. Bet koks vardų sutapimas su tikrais – atsitiktinis.)
Žaidžiančių tėvų tipai
Vaikų pyktis tada, kai jie pralaimi stalo žaidimus, kelia nerimą daugeliui tėvų. Nors ką tik aprašyta istorija yra išgalvota, tėvai, kurie prieš publikuojant šį straipsnį ją perskaitė, sakė atpažįstantys savo ir savo vaikų elgesį. Prieš pradėdami nagrinėti šį trumputį atvejį, pakalbėkime apie tėvų žaidimo su vaikais stilių, pagal kurį pastaruosius galima apytikriai „apgyvendinti“ trijose stovyklose.
Pirmojoje stovykloje glaudžiasi tėvai, kurie stalo žaidimus su vaiku vertina kaip džiaugsmui ir laimei skirtą veiklą bei visada leidžia patirti savo vaikams pergalės teikiamą jaudulį. Jie verčiau apsimes esantys visiškai netikę žaidėjai, nei leis savo vaikui pralaimėti. Šie tėvai itin pabrėžia faktą, kad vaikui žaidimo partiją laimėti yra be galo svarbu (vaikai ne „nori“ laimėti, jiems tiesiog „reikia“ laimėti, ypač jei tai – berniukai), o štai kai kurie suaugusieji – gali be šio malonumo apsieiti. Kai kurių autorių teigimu, pirmojoje stovykloje „gyvena“ didžioji dalis tėvų, o mamų joje yra daugiau negu tėčių. Paklausti, kodėl taip elgiasi, šie tėvai atsako, kad, laimėję prieš savo vaiką ir matydami jį nusiminusį, jaučiasi blogi ir kalti, nerimauja, kad savo laimėjimu smukdo vaiko savivertę. Dar vienas galimas motyvas – siekis bet kokia kaina išvengti vaiko pykčio priepuolio, kurio nemokama suvaldyti (tyrimų duomenys rodo, kad didelė dalis vaikų iš tiesų stipriai supyksta, kai tenka pralaimėti stalo žaidimus).
Antrajai stovyklai priklauso tėvai, kurie žaidimą vertina kaip ugdantį ir malonų užsiėmimą ir savo galvose saugo slaptą strategiją, kaip padaryti vaiko laimėjimų ir pralaimėjimų santykį tokį, kad jų vaikas žaisdamas kuo daugiau išmoktų ir gerai praleistų laiką: įgytų ne tik konkretaus žaidimo meistrystės, bet ir emocijų valdymo bei kitų įgūdžių. Paprastai šie tėvai leidžia vaikui pralaimėti, bet užtikrina, kad laimėjimų būtų daugiau nei pralaimėjimų ir vaikas būtinai laimėtų paskutiniąsias partijas. Jie taip pat linkę pamažu didinti savo pasipriešinimą žaidime, stebėdami, kaip tolydžio didėja vaiko žaidimo meistrystė.
Trečiąją stovyklą yra užėmę tėvai (joje, priešingai, nei pirmojoje, – daugiau vyrų nei moterų), kurie pasiduoda savo vaikui labai retai arba niekada nepasiduoda. Šią poziciją palaikantys tėvų atsakymai yra gana įvairūs: vieni tėvai sako, kad jiems patiems yra sunku pralaimėti, kiti teigia tokiu būdu grūdinantys savo vaiko charakterį, sudarantys progų jam patirti pralaimėjimo kartėlį, tiki, kad tokiu būdu siekia savo vaikui gero, padeda pažinti pasaulį, kuris „kartais yra žiaurus“, stengiasi užsiauginti sau visavertį žaidimo partnerį ir kt. Pasitaiko, kad šie tėvai patys turi skausmingų pralaimėjimų ir autoritarinio tėvystės stiliaus vaikystėje patyrimą. Jų pačių tėvai yra laikęsi vadinamosios vaiko „murkdymo praktikos“ ir principo: kol neplauksi, vaike, tol neišmoksi, nepaisant to, kad tavo amžiui vandens gylis yra visiškai netinkamas. Auklėjimo metodai, patirti vaikystėje, nepaisant to, kad kėlė psichologinį skausmą, vėliau yra perkeliami ir kartojami auginant savo pačių vaikus (daugiau apie šias idėjas galite skaityti garsios vaikystės tyrinėtojos, psichonalitikės Alice Miller (1923–2010) knygose ir straipsniuose, portalo www.ikimokyklinis.lt straipsnyje „Be kaltinimų: apie būtinybę stabdyti prievartą pedagogikoje").
„Nepasiduosiu“ ir „daugiau nežaisiu“
Dabar sugrįžkime prie anksčiau aprašyto atvejo ir, prieš pradėdami galvoti, kaip išvengti vaiko pykčio priepuolių, pasistenkime suprasti, kodėl vaikas pyksta.
Lino tėtį, tikriausiai, galime priskirti trečiajai tėvų stovyklai, kurios „gyventojai“ nelinkę pasiduoti vaikams, kai kartu žaidžia stalo žaidimus. O kokiomis ypatybėmis pasižymi 6 metų Linas, jei patyrinėtume jo raidos tarpsnio dėsningumus?
Kai kurie raidos tarpsniai, tyrinėtojų manymu, pasižymi didesniu vaikų siekiu ir poreikiu varžytis. Būtent šešerių metų vaikai yra labai konkurencingi, labai trokšta laimėti ir pirmauti visose varžybose su kitais vaikais ir suaugusiaisiais. Normalu, jei pralaimėję jie kartais pratrūksta verkti ar labai pyksta. O jei tenka patirti daug pralaimėjimų iš eilės – tikriausiai kitaip ir būti negali. Naivu tikėtis, kad šešiametis(-ė) itin ramiai reaguos į pralaimėjimus žaidžiant. Stalo žaidimai šiems vaikams patinka, jie aistringai siekia laimėti, net jei dėl to prireikia sukčiauti. Tipiška šio amžiaus vaiko reakcija, kai situacija ima krypti jo nenaudai – pastangos „tobulinti“ ir žaidimo eigoje keisti taisykles, fiziškai stabdyti priešininko veiksmus, įkalbinėti varžovą nusileisti, nutraukti žaidimo partiją ir kt. Šešerių metų amžiaus vaikai dažnai turi įvairių save išaukštinančių fantazijų, kuriose vaizduojasi esantys geriausi, greičiausi, protingiausi visoje darželio grupėje ir kt. (tai nėra blogai – tai dėsningumas), todėl jiems būna itin sunku suvaldyti sykiu su pralaimėjimu užklupusį nusivylimą, pyktį ir kitus nemalonius jausmus.
Taip pat svarbu, kad šio amžiaus vaikas, kad ir koks jis būtų gudrus ir mėgstantis stalo žaidimus, nėra lygiavertis partneris suaugusiajam. Jis dar neturi tokių pat kognityvinių (mąstymo) galimybių kurti strategijas, šias strategijas derinti, atsižvelgdamas į tai, kokios taktikos laikosi varžovas, negali numatyti daugelio ėjimų į priekį ir kt. Šiems dalykams yra pajėgus tik suaugęs žaidėjas. Paprastai gerai susikaupęs tėtis ar mama gali žaidime „aplošti“, įveikti, pergudrauti bet kurį šešiametį, nebent tai būtų žaidimas, kuriame rezultatas priklausytų tik nuo sėkmės ir atsitiktinumo. Todėl ikimokyklinukui niekada nepasiduodantis suaugusysis įstumia jį į padėtį, kurioje vaikas tiesiog negali patirti stalo žaidimo teikiamo džiaugsmo ir malonumo. Idėja, kad svarbu procesas, o ne rezultatas, gali būti suprantama paaugliams ir suaugusiesiems (ne visiems), tačiau dar labai mažai ką reiškia Lino amžiaus vaikams.
Kaip padėti vaikui patirti stalo žaidimų džiaugsmą
Jei stalo žaidimus pradedate žaisti su savo vaiku nuo mažumės (pavyzdžiui, ketverių–penkerių metų) – leiskite jam laimėti gerokai dažniau, nei pralaimėti. Pralaimėjimas tokiam vaikui yra ištveriamas, atlaikomas ir toleruojamas tik tada, kai jį lydi bent kelios pergalės. Tai itin svarbu, kai pristatote jam pirmuosius jo gyvenimo žaidimus, turint galvoje, kad šie vaikai dar tik pradeda suprasti žaidimų su taisyklėmis prasmę. Tikrąją visaverčio žaidėjo galią, kuri leis vaikui su Jumis lygiavertiškai rungtis, jis įgis tik gerokai vėliau, o dabar – svarbu patirti malonumą žaidžiant. Priešingu atveju savo vaiko kaip visaverčio žaidėjo galite niekada nepažinti, nes jis nustos su Jumis žaisti dar prieš juo tapdamas. Daugelio stalo žaidimų realybė iš tiesų yra ta, kad kiekvieną kartą vienas iš žaidėjų laimi, o kitas – pralaimi, kiekvieną kartą gaudamas dar vieną šansą, esant toms pačioms taisyklėms. Tačiau tokio amžiaus vaikui šitaip suformuluotos mintys dar mažai ką reiškia.
Savo straipsniuose dažnai miniu dėsningą, normalią vaikų mąstymo egocentrizmo ypatybę. Kaip tai pasireiškia žaidžiant stalo žaidimus? Mažas vaikas galvoja, kad pasaulis – tai „kraštovaizdis su juo vidury“, jis – pasaulio centras. Viskas, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra daroma vaikui ir dėl vaiko. Svarbiausias žmogus šiame pasaulyje – pats vaikas, o svarbiausias laikas – dabar. Tad jei kuris nors suaugusysis atnešė žaidimą, kurį šis pats svarbiausias pasaulyje žmogus (vaikas) pralaimėjo, tai – BLOGAS žaidimas („žinai, tėti, man šitas žaidimas nepatinka, daugiau jo nežaiskime“, sako tada vaikas).
Suaugusiajam tai gali skambėti juokingai, tačiau tai mokslinių tyrimų metu aptikta vaikų mąstymo tikrovė. Kai kurių autorių teigimu, jaunesnių nei 8–9 metų amžiaus vaikų tiesiog neįmanoma išmokyti atlaikyti pralaimėjimų (ypač jeigu jų daug ir jie seka vienas po kito), nes tam reikalinga didesnė psichikos branda ir pajėgumas. Svarbesnė tokiam vaikui yra ne tiesa apie pasaulį – kad visada kas nors pralaimi – bet maloni patirtis žaidžiant, būnant kartu. Tai nereiškia, kad su mažais vaikais negalima varžytis, galima(!), tačiau yra svarbu išlaikyti vaikui atlaikomą laimėjimų ir pralaimėjimų santykį, kuriame yra daugiau pergalių nei praloštų partijų.
Daugelis suaugusiųjų teiraujasi, kada ir kiek žaisti su vaiku. Sulaukus vaiko prašymo pažaisti, verta arba sutikti ir sėsti žaisti iš karto, arba pasakyti jam, kad jis turi palaukti, nurodant, kada Jūs galėsite ateiti pažaisti, bet jokiu būdu nebandyti nuo žaidimo išsisukinėti ir vaiko apgaudinėti, laukiant, kol jo noras praeis. Be to, jei vaikas Jūsų dėmesio labai prašė, o pradėjus žaisti jam greitai nusibodo – leiskite nutraukti žaidimą, nerodykite savo nepasitenkinimo. Žaidimo procesas neturi tapti bausme! Gebėjimas laikytis įsipareigojimo užbaigti pradėtą žaidimo partiją ateina pamažu, šį gebėjimą įgyja jau vyresni vaikai.
Mokykite vaikus stalo žaidimų kultūros. Žaidžiant netik stengiamasi įvaldyti žaidimo techniką, žaidžiant mokomasi pastebėti ir vertinti varžovo bei savo pastangas ir pažangą, mokomasi gerbti žaidimo dalyvius, laikytis taisyklių. Padėkite vaikui suprasti, kad pralaimėjusysis negali būti pažemintas jokiais atžagariais žodžiais ar veiksmais, o laimėtojas kiekvieną kartą turėtų padėkoti pralaimėjusiajam už kartu praleistą laiką („ačiū tau už žaidimą, buvo šaunu“). Be to, laimėtojas gali sutikti pažaisti dar kartą, kad kitas vaikas turėtų dar vieną šansą pamėginti (net jei tas pats žaidėjas vėl praloš, verta padrąsinti ir pasidžiaugti pažanga, pastangomis, atkaklumu ar narsa). Šie bendravimo modeliai yra nesunkiai perimami vaikų ir padeda jiems būti mėgstamiems, populiariems tarp bendraamžių. Vaikai vertina bendraamžius, kurie pralaimėję nepuola muštis, jie nori su tokiais vaikais žaisti toliau, draugauti su jais.
Stebėkite, kaip kasdieniame gyvenime kalbate apie pralaimėjusiuosius. Pavyzdžiui, tada, kai stebite sporto varžybas. Ar leidžiate sau pavadinti pralaimėjusią komandą „nevykėliais“, „lepšiais“, „žiopliais“ ar kt.? Jei taip, Jūsų vaikas tikriausiai manys, kad visi šie epitetai tinka ir jam, kai jis pralošia kokį nors žaidimą. Vaikas sielosis pralaimėjęs, ims pralaimėjimą į širdį, jaus gėdą, bus nesaugus. Jei pats pralaimėjote partiją, niekada vaiko akivaizdoje nekoneveikite ir nepravardžiuokite pats savęs. Taip nesielkite ir patyrę kokią nors nesėkmę kasdienybėje.
Vaikui augant drąsinkite jį žaisti stalo žaidimus su broliais ir seserimis bei kitais vaikais, tegul jis gauna kuo įvairesnių žaidimo patirčių. Kai kurie vaikai pirmą sykį patiria didžiuosius savo pralaimėjimus žaisdami ne su tėvais, bet su kitais vaikais. Kartu jie įgyja žaidimo partnerius, kurie yra apytikriai lygūs savo galimybėmis. Mokosi iš jų žaidimo strategijų, kurias nesunku pakartoti patiems. Vaikai gali stebėti, kaip elgiasi kiti pralaimėję vaikai, kaip jie tvarkosi atsidūrę šioje situacijoje, o tėvai – turi galimybę prireikus reguliuoti vaikų santykius, mokyti elgtis draugiškai. (Yra vaikų, kurie pernelyg nesielvartauja „prapylę“ žaidimo partiją savo kiemo draugams, bet ne broliams ar seserims. Brolių ir seserų santykiai ir varžymasis dažnai yra gerokai emociškai intensyvesni. Tačiau pasitaiko ir priešingai – lengviau atlaikomi pralaimėjimai šeimos nariams, bet ne darželio ar kiemo bendraamžiams.)
Mažiems vaikams gerai tinka žaidimai, kuriuose viskas (ar beveik viskas) priklauso nuo sėkmės, taip vaikai tiesiog neišvengiamai patiria ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, kaskart gauna naują šansą. Jiems taip pat verta parinkti žaidimus, kurių partijos trunka labai trumpai – tada jie iš karto gauna naują galimybę pamėginti. Tačiau ūgtelėjusiems vaikams didelį žaidimo džiaugsmą padeda patirti ilgai trunkantys žaidimai, kurių partijos tęsiasi valandas, pavyzdžiui, „Monopolis“, kuriame žaidėjai gali pakilti nuo stalo ir eiti veikti kažką kitką gerai praleidę laiką dar prieš tai, kai tampa aišku, kas gi tą žaidimą laimėjo ar pralaimėjo.
Siūlykite savo vaikui žaisti ne vien „varžymosi“, bet ir kūrybinius stalo žaidimus, kurie neturi laimėtojų ar pralaimėtojų (pavyzdžiui, „Story cubes“, kurį žaidžiant kuriamos pasakos, istorijos ir kt.). Taip pat tinka žaidimai, kurių gamintojai palieka erdvės ir skatina žaidėjus įvesti į žaidybinę veiklą savo pačių sugalvotas taisykles ir drąsiai jas keisti.
Kuo anksčiau atpažinsite ir pripažinsite savitą savo vaiko „skonį“ žaislams ir žaidimams, tuo geriau. Kartais suaugusieji orientuojasi į tai, kas jiems patiems patiko vaikystėje, ir pyksta, kai jų vaikams tai nepatinka. Įgydami vis daugiau žaidimo su savo vaiku patirties pastebėsite, kad ne visi stalo žaidimai vienodai patinka vaikui. Ims rastis labai mėgstami ir nemėgstami, nugrūdami į palovį, užmirštami žaidimai. Tai nuostabi kelionė: kasdien stebėti ir svarstyti, kas ir kodėl patinka Jūsų vaikui. Kokias galimybes jam teikia vienas ar kitas žaidimas. Taip atrasite glūdinčius vaiko talentus ir stiprybes. Galbūt Jūsų vaikas pirmumą teiks žaidimams, kuriuos galima žaisti triukšmingai ir, geriausia, – būryje, o gal jam mielesni tie, kuriuos geriausia žaisti dviese. Gali būti, kad šie pomėgiai keisis ir keičiantis Jūsų vaiko amžiui.
Jei perkate žaidimus, nedalyvaujant vaikui, stenkitės pasirinkti tokius, kurie nors truputį patiktų ir Jums patiems. Tėtis ar mama, žaidžiantis nemėgstamą žaidimą – baisus dalykas. Vaikai šitai labai jaučia: užtenka vaikui pažiūrėti į jų veidus ir bet koks noras žaisti pradingsta.
Kol Jūsų vaikas ikimokyklinukas, nesistebėkite, jei jis, gavęs progą, stalo žaidimą su taisyklėmis paverčia kitokiu žaidimu. Pavyzdžiui, naudoja šio žaidimo figūrėles žaisti karui derindamas jas su žaisliniais kareivėliais arba stalo žaidime naudojamas „auksines“ monetas sudeda į skrynią ir kaip lobį užkasa sode prie namų (o juk atrodo kaip tikra „šventvagystė“, jei žaidimas kainavo brangiai).
Stalo žaidimų atsiradimas namuose skatina vaikus mokytis ir laikytis tvarkos. Žaidimo kauliukai ir figūrėlės turi tendenciją pasimesti, išsibarstyti, ir, kol vaikas mažas, – nėra didelės prasmės juos labai saugoti. Pasitikėkite savo vaiku: jam prireiks rinktis: ar, neradus kauliuko, vargais ne galais išrasti jam pakaitalą, pasigaminti naują, ar leistis į ekspediciją ieškoti pamestojo kauliuko ir radus – kuo skubiau dėti jį į vietą.
Kartais gera mintis yra numatyti paguodos prizą, kurį gauna pralaimėjusysis, pavyzdžiui, – galimybę pasirinkti desertą po vakarienės ar kt.
Kai žaidžiate su vyresniais vaikais, pavyzdžiui, pradinukais ar paaugliais ir pralaimite patys, savo elgesiu leiskite patirti, kaip susitvarkote su pralaimėjimu: pasveikinkite vaiką su pergale, domėkitės, kas jam labiausiai padėjo laimėti, koks buvo geriausias jo ėjimas, garsiai svarstykite, kur pats padarėte klaidą, ką galėjote daryti kitaip. Taip vaikas patirs, kad iš kiekvieno pralaimėjimo galima mokytis (jei šią idėją išsakysite vien žodžiais – ji liks nepažini; vaikui reikalingas mokymosi modelis). Visada leiskite suprasti, kad, nepaisant pralaimėjimo, gerai praleidote laiką, išmokote kai ką nauja, Jums buvo gera ir įdomu žaisti su savo vaiku. Pasistenkite labiau komentuoti ne galutinį rezultatą, bet patį žaidimo procesą: kurioje žaidimo vietoje Jums buvo įdomiausia, kas smagaus, juokingo bežaidžiant įvyko ir kt. Jei žaidžiant iškilo įvairiausių potyrių (azartas, jaudulys, nerimas, nustebimas, apmaudas ar palengvėjimas po tam tikro varžovo ėjimo ir kt.) pasidalykite jais.
Jei, nepaisant Jūsų pastangų, pralaimėjęs žaidimą vaikas itin stipriai supyksta ir ima elgtis netinkamai – skriausti kitą žaidėją, niekinti pats save, laužyti žaidimo detales, mėtyti kitus daiktus, trankyti duris ir kt., galite padaryti šiuos svarbius dalykus:
atspindėti vaikui, kas su juo vyksta (tu esi labai stipriai supykęs, nes šį kartą pralaimėjai žaidimą);
pasakyti, kad jis nėra dėl to blogas (suprantu, kad tau pikta, bet tu nesi blogas vaikas, šitaip atsitinka);
paaiškinti, kad dabartinis jo elgesys netinkamas ir Jūs galite padėti (šitaip elgtis pralaimėjus negalima, aš galiu padėti tau nusiraminti);
Svarbiausia: pasakyti, kad Jūs norėsite su vaiku žaisti ir toliau, nepaisant to, kad vaikas labai supyko (man labai gaila, kad tu taip supykai, bet mes vis tiek galėsime žaisti, kai tu norėsi). Frazė „aš su tavim daugiau nežaisiu“ yra atleistina vaikams, bet visiškai netinkama suaugusiesiems. Daugelis vaikų dėl tokių suaugusiųjų pasisakymų įgyja patirtį, kad šie nutraukia santykius, atsisako būti kartu ir netgi keršija tada, kai vaikui nepavyksta suvaldyti savo pykčio, užuot vaiką mokę tvarkytis su nemaloniais jausmais. Toks suaugusiųjų elgesys yra labai neteisingas vaiko atžvilgiu (daugiau apie vaiko pykčio priepuolių valdymą skaitykite portalo www.ikimokyklinis.lt straipsnyje „Mano vaikas mokosi pykti“).
Baigiamosios mintys
Psichologė profesorė Nancy Darling savo straipsniuose yra rašiusi, kad viena iš tamsiausių kai kurių tėvų paslapčių yra ta, kad jiems iš tiesų PATINKA, kai maži vaikai sėdi palinkę ties kompiuteriais, planšetėmis, mobiliaisiais telefonais, žiūri televizorių, o ne žaidžia žaidimus, kuriems būtinas bendravimas. Juk šiems žaidimams žaisti prireikia tėvų pastangų, laiko, jie kartais garantuoja netvarką kambaryje, ir visada – naujus iškylančius klausimus, kai vaikai elgiasi ne taip, kaip mes tikimės.
Vis dėlto, vaikui yra svarbesnis tiesiogiai su juo žaidžiantis tėtis, mama, brolis ar sesuo, o ne naujas telefonas su populiariais „apps'ais“. Vaikams svarbesni ne prekiniai, daiktiniai, piniginiai, o tikri, bendravimo kupini, santykiai su tėvais. Jiems yra svarbu žaisti su kažkuo: t. y. su asmeniu, o ne su daiktu. (Pamenate, Astridos Lindgren knygoje Mažyliui nepakako žaislų, jam reikėjo Karlsono. „Amžinai žaliuojančiame vaikų literatūros slėnyje“ yra daugybė autorių, kurie kaskart iš naujo grįžta prie minties, kad vien žaislų ir daiktų apsuptyje vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas, jam reikia žmogaus.)
Šiame straipsnyje mes tikslingai nepateikiame konkretaus atsakymo, kaip būtų galima spręsti aprašytą vaiko (o galbūt tėčio) elgesio atvejį. Drąsiname skaitytojus kritiškai apsvarstyti argumentus, kuriuos išdėstėme, ir, jei aprašyta situacija aktuali Jūsų šeimai, sprendimą priimti patiems. Portalas www.ikimokyklinis.lt laukia Jūsų laiškų apie tai, kaip sekasi žaisti su savo vaikais. Linkime sėkmės.
