Dauguma vaikų trokšta, kad tėvai sutartų. Kokius jausmus išgyvena atžala, sužinojusi, kad gimdytojai skiriasi?

Viskas priklauso nuo to, kaip vaikui pateikiama informacija, kokio amžiaus jis yra, taip pat nuo jo asmenybės. Žinia apie tėvų skyrybas atžalą dažniausiai sukrečia. Netgi visiškai mažas vaikas, nesuprasdamas, kas iš tiesų vyksta, jaučia, jog šeimoje yra kažkas negerai.

Mažieji dažniausiai dėl gimdytojų skyrybų kaltina save, nes dar nesuvokia, kad tėvų konfliktas yra tik jų problema. Vaikas galvoja, kad pokyčiai šeimoje vyksta dėl jo kaltės, nes jis neklausė tėčio arba mamos ir pan.

Kalbant apie vaiko psichologinės raidos ypatumus, 3–5 m. mažyliai dar būna egocentriški, t. y. pasaulį supranta per savo prizmę ir visko, kas vyksta, priežastis sieja su savimi. Vyresni vaikai jau geba atskirti, kas vyksta ne dėl jų kaltės, atsakomybės ar norų.

- Kaip ir kada pranešti atžalai, kad tėvai skiriasi, ir tinkamai paaiškinti, kodėl tai vyksta?

- Tėvams nusprendus skirtis, vaikui būtina paaiškinti, kad jie abu atžalą mylės kaip anksčiau. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog pokyčiai šeimoje vyksta ne dėl jo kaltės, o dėl gimdytojų sprendimo.

Apie skyrybas vaikui turėtų pranešti abu tėvai, o ne kiekvienas atskirai. Gimdytojai turi prisiimti atsakomybę už savo sprendimą, vengti vienas kitą juodinti ir kaltinti atžalai girdint. Juk vaikas myli abu tėvus ir jie abu jam labai reikalingi. Atžala turi žinoti, kad ir po skyrybų kada panorėjusi galės matytis su tėčiu, o tokie jos norai neskaudins mamos, ir atvirkščiai.

Besiskiriančių gimdytojų pareiga – suteikti atžalai galimybę mylėti abu tėvus be kaltės jausmo ir užtikrinti saugumą, kuris būtinas kiekvienam vaikui.

Vyresniems vaikams apie skyrybas tėvai gali papasakoti išsamiau, nurodydami tikrąsias nesutarimų priežastis, kodėl nusprendė pasukti skirtingais keliais.

- Tėvai turėtų slėpti nesutarimus nuo vaiko ar visgi geriau leisti matyti ir suprasti, kas iš tiesų vyksta?

- Vaikai neturėtų matyti ir girdėti, kaip tėvai vienas kitą žemina, niekina ir pan. Tačiau turi žinoti, kad šeimoje būna ir konfliktų. Jeigu konfliktuodami gimdytojai geba rasti kompromisą, nežemina vienas kito, elgiasi garbingai, tokių nesutarimų slėpti nereikėtų. Tai tarsi pamoka vaikui, kaip spręsti iškilusius nesutarimus.

Jeigu atžala nuolatos mato tėvus besišypsančius, gražiai bendraujančius, o vieną dieną iš jų išgirsta apie skyrybas, tuomet ji nieko nesupranta. Kaip gali būti, kad visą laiką draugiškai gyvenę tėvai, staiga nusprendė skirtis? Be to, kuo vaikas labiau saugomas nuo realybės, tuo jam sunkiau suaugti ir subręsti.

- Kaip į tėvų skyrybas reaguoja skirtingo amžiaus vaikai?

- Skaudžiausiai į tėvų skyrybas reaguoja ikimokyklinukai, ypač jeigu tėvai slėpė nesutarimus ir staiga nusprendė pasukti skirtingais keliais.

Vyresnio amžiaus atžalos realiau supranta susiklosčiusią situaciją. Be to, su jomis kalbėtis paprasčiau, nes geba skyrybas priimti kaip sprendimą. Neretai tokio amžiaus vaikai gali net paskatinti tėvus skirtis.

- Kaip padėti atžalai, kuri sunkiai ir skausmingai išgyvena gimdytojų skyrybas?

- Tai, kaip vaikas išgyvens tėvų skyrybas, labiausiai priklauso nuo gimdytojų elgesio. Jeigu jie elgiasi mandagiai, leidžia atžalai bendrauti kiek nori tiek su mama, tiek su tėčiu, jei reikalavimai dėl mokslų, namų ruošos ir pan. itin stipriai nepasikeičia, tuomet vaikas skyrybų pernelyg skausmingai neišgyvena.

Visgi visiškai išvengti skausmo nepavyks, tačiau susitaikyti ir priimti situaciją bus lengviau. Svarbiausia – užtikrinti atžalai emocinį saugumą.

Jeigu vaikas bus įtraukas į tėvų tarpusavio konfliktus, tuomet jam padėti bus sunku. Jei atžala labai jautriai reaguoja, rekomenduojama apsilankyti pas vaikų psichologą. Tai objektyvus žmogus, kuris geba vaiką išklausyti, suteikti jam atitinkamą dėmesį, pagarbą ir padėti susitaikyti su susiklosčiusia situacija.

- Jeigu gimdytojai nesutaria, su kuriuo jų turėtų augti vaikas? Kaip priimti geriausią sprendimą?

- Dažniausiai vaikai, ypač jaunesni, lieka gyventi su mama. Ji daugiau dalyvauja atžalų gyvenime, jų auklėjime, buityje ir pan. Tačiau yra nemažai tokių šeimų, kur tėtis su vaikais yra užmezgęs stipresnį ryšį ir prisiima daugiau pareigų, pavyzdžiui, mama daro karjerą ir pan.

Sprendžiant, su kuo gyvens vaikas, visų pirma reikia atsižvelgti į tai, su kuriuo iš gimdytojų užsimezgęs artimesnis ryšys. Teismų praktika – mažesni vaikai dažniausiai lieka gyventi su mama.

Vyresnės atžalos jau gali rinktis, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Neretai pasitaiko, kad vienas vaikas nori gyventi su mama, kitas su tėčiu. Tačiau broliams ir seserims geriau augti kartu, kad išsaugotų tarpusavio ryšį.

Idealiausia, jei visos atžalos auga su vienu iš gimdytojų, o kitas aktyviai dalyvauja jų gyvenime.

- Kaip padėti atžalai, kuri jaučiasi kalta dėl tėvų skyrybų?

- Jeigu atžala jaučiasi kalta, vadinasi, gimdytojai neatliko „namų darbų“, t. y. neparodė ir nepaaiškino vaikui, kad jų skyrybos nesusijusios su jo elgesiu, (ne)padarytais darbais ir pan. Tai reiškia, kad atžalai buvo užkrauta per daug atsakomybės.

Tokioje situacijoje pirmiausia būtina dirbti su tėvais, paskui su vaiku. Gali padėti ir psichologo konsultacija. Vaikas turi matyti ir suprasti, kad skyrybos yra tik gimdytojų problema.

- Koks atžalos elgesys ir kokie požymiai rodo, kad jai reikalinga psichoterapija?

- Ikimokyklinukų skausmas pasireiškia psichosomatiniais simptomais: pilvo skausmu, nusilpusiu imunitetu, nemiga, sumažėjusiu apetitu, aktyvumu, nevalingu šlapinimusi ir pan. Pasikeitęs vaiko elgesys – tai požymis, kad reikia atkreipti dėmesį, sunerimti ir bandyti su juo pasikalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Tačiau nereikėtų tiesiogiai klausti, ar atžala jaučiasi blogai dėl to, kad tėvai išsiskyrė.

Vyresni vaikai ir paaugliai dažniausiai patys pasako, kaip jaučiasi. Taip pat gali pablogėti mokslo rezultatai, kilti noras atsiskirti nuo bendraamžių, būti vieniems ir pan. Gimdytojai turėtų adekvačiai reaguoti į pasikeitusį vaikų elgesį. Paaugliai, kurie sunkiau išgyvena tėvų skyrybas, dažniausiai jais nepasitiki, todėl gali padėti psichoterapija.

- Ar verta gyventi santuokoje vien dėl vaiko?

- Vienareikšmiškai – ne. Jeigu sutuoktinių niekas nesieja, jei jie jaučia vienas kitam priešiškumą, tą patį jaučia ir atžala. Net jei gimdytojai vaikui girdint nesipyksta, nesmurtauja, vis tiek jis jaučia psichologinę įtampą.

Tėvai, kurie vienas kito nemyli, tačiau nusprendžia likti kartu tik dėl vaiko, nesąmoningai užkrauna jam didžiulę atsakomybę. Jie aukoja savo gyvenimus dėl atžalos. Tai reiškia, kad viliasi, jog vaikas kada nors įvertins jų pastangas. Tai dažniausiai vyksta nesąmoningai. Dėl šių priežasčių neverta bandyti išsaugoti santuokos, jeigu sutuoktinių niekas nesieja.

- Išsiskyrę tėvai dažnai nebūna vieninga komanda. Pasireiškia asmeninės ambicijos, pradedama varžytis dėl atžalos meilės ir pan. Kokių klaidų turėtų vengti gimdytojai, kad nepakenktų vaikui?

- Išsiskyrusiems tėvams svarbiausia išsaugoti gerus santykius su vaiku, tačiau nereikėtų jam per daug pataikauti arba nuolaidžiauti.

Gimdytojai turi suprasti, kad jie abu yra svarbūs vaiko gyvenime. Tėtis negali pakeisti mamos, o mama – tėčio. Taigi abu tėvai vaikui yra būtini, todėl po skyrybų vykstanti konkurencija tarp jų, bandymai pasirodyti pranašesniu yra beprasmiai.

Besiskiriantiems gimdytojams rekomenduojama psichoterapija kiekvienam atskirai, kad susitvarkytų su savo problemomis, emocijomis ir sustiprėtų kaip asmenybės. Tačiau svarbiausia, kad gebėtų savo problemų neužkrauti atžalai.

- Kaip auklėti vaiką, kad jo pasąmonėje nesusiformuotų, jog skyrybos yra norma?

- Atžala, išgyvenusi tėvų skyrybas, jau žino, kad tai yra vienas būdų konfliktams spręsti. Norint, kad skyrybos vaiko pasąmonėje netaptų norma, reikia suteikti jam galimybę dažniau būti tose šeimose, kur gyvena abu sutuoktiniai, tarkime, senelių, dėdžių, tetų, draugų ir pan. Atžala turi matyti ir suprasti, kad būna ir kitaip. Juk vaikai mokosi iš to, ką mato.

Pataria Lietuvos vaikų ir jaunimo centro seminarų tėvams lektorė Dalia Mickevičiūtė

Jeigu paklaustume, kaip įsivaizduojame, kas yra laiminga šeima, tikriausiai dauguma pagalvotume apie porą vaikų su dviem tėvais. Vaikui atsirasti ir užaugti reikalingi abu tėvai. Visų pirma jie pasižymi skirtingomis savybėmis, todėl gali vienas kitą papildyti.

Be to, atžala iš arti mato ir mokosi, kaip bendrauja du suaugę žmonės. Galų gale vienam auginti vaiką sunku, todėl būdami dviese gimdytojai gali vienas kitam padėti, pasitarti ir vienas kitą palaikyti. Skyrybos vaikui dažniausiai primena žemės drebėjimą, kai staiga pasikeičia visas pasaulis.

Dažnai dėl atžalų auklėjimo nesutaria ir kartu gyvenantys tėvai, tačiau po skyrybų tampa dar sudėtingiau. Būna sunku vaikui nubrėžti elgesio ribas, nes vienas tėvų leidžia vienus, kitas – kitus dalykus, o tarpusavyje susitarti dažnai nėra galimybių.

Be to, atžalos greitai supranta, kad iš susiklosčiusios situacijos galima gauti naudos, todėl pradeda manipuliuoti gimdytojais. Tuomet atsiranda problemų dėl agresyvaus elgesio, mokyklos nelankymo, nesimokymo ir pan.

Jeigu taip nutinka, kad, nepaisant noro vaikams suteikti visa, kas geriausia, tenka skirtis, geriausia būtų prieš skyrybas ir po jų išlaikyti bendradarbiavimą, tartis dėl vaikų priežiūros, auklėjimo ir stengtis išsaugoti ryšį. Nors skyrybos palieka skaudžių pasekmių vaiko gyvenime, dėl kurių daug kas pasikeičia, išmintingi tėvai gali jas sumažinti.