Šuo įsimylėjo darbuotoją
Viešosios įstaigos „Penkta koja“ darbuotoja Sandra Štabokaitė, vedžiodama globotinį Rufą, pasakoja nepaprastą jo istoriją: „Čia pradėjau dirbti kaip savanorė prieš 4–5 metus. Esu fotografė, pasisiūliau fotografuoti šunis. Namie pati laikau tris – du veislinius pirkau, dar vieną laikinai priglaudžiau iš prieglaudos, o liko visam laikui.“
Prieš pusę metų Sandra tapo nuolatine darbuotoja, dabar laikinai pavaduoja direktorę Agnę Volockytę. Žinoma, dvi darbuotojos nespėtų susitvarkyti, jei nepadėtų apie 10 savanorių. Visi valo teritoriją, šukuoja, vedžioja, šeria šunis, padeda slaugyti susirgusius.
Pradėjusi dirbti S. Štabokaitė buvo išsirinkusi numylėtinį, bet tas šuo susirgo ir po savaitės nugaišo. Buvo taip skaudu, kad mergina nusprendė daugiau niekada nė vieno prieglaudos globotinio neišskirti. „Visi turi būti lygūs“, – tokia taisykle remiasi Sandra. Ji nenumanė, kad gali atsitikti priešingai: ne ji įsimylės šunį, o šuo – ją.
Prieš du mėnesius prieglaudoje atsirado Rufas. Jo šeimininkas numirė, o artimieji nesusitvarkė, todėl atvežė į „Penktą koją“. Rufas iš pradžių buvo labai agresyvus, dvi savaites nieko neprisileido, bet laikui bėgant jis įsižiūrėjo Sandrą. Vos tik ją pamatęs šuo pradeda džiaugsmingai šokinėti, nors paprastai guli ramiai. Nė į vieną savanorį jis taip nereaguoja, kaip į Sandrą.
„Niekas jo ir vedžioti nenori, nes bijo, o man Rufas yra tobulas šuo. Jis visą laiką prie manęs, kas žingsnį žiūri man į akis ir klauso“, – sako S. Štabokaitė. Jei ji namie neturėtų trijų šunų, tikrai pasiimtų Rufą, bet dar vienam vietos nėra.
Išplėšti iš mirties nagų
Keturkojai globotiniai prieglaudoje vidutiniškai praleidžia 1–2 metus. Jie gyvena tol, kol surandami nauji šeimininkai. „Šuo gali būti užmigdytas tik tokiu atveju, jei serga nepagydoma liga arba patyrė sunkią traumą. Mes nuolat atsivežame globotinių iš miesto komunalinio ūkio, kur pagautas šuo laikomas 10–14 dienų, o neatsiradus šeimininkui užmigdomas“, – pasakoja Sandra. Į prieglaudą šunų patenka ne tik iš Kauno, bet ir iš Elektrėnų, Ukmergės, kitų vietų.
Globotinius dažniausiai tenka gydyti. Darbuotojos ieško veterinarų, galinčių suteikti nuolaidų. Tik specialistų, kurie operuoja sužeistus šunis, yra vos keletas.
„Neretai pasitaiko, kad mums atveža automobilių avarijose smarkiai sužalotus šunis. Kartais juos tenka surinkti. Nors iš pradžių atrodo beviltiški, po pusmečio vėl bėgioja kaip sveiki. Kai žinai, kad gali išgelbėti gyvybę, gaila užmigdyti šunį. Man tai atrodo nehumaniška“, – tvirtina Sandra.
Žinoma, toks gydymas brangiai kainuoja. Pinigų aukoja privatūs asmenys ir įstaigos, lėšų gauna iš dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio. Iš suaukotų pinigų įstaiga įsigijo naujas patalpas Linksmakalnyje, jos jau baigiamos įrengti.
Pasak S. Štabokaitės, pastaruoju metu pasikeitė požiūris į beglobius gyvūnus. Anksčiau juos laikydavo dvarneškomis, o dabar žmonės žino, kad čia gali nemokamai gauti ištikimą, gerą sargą ir draugą. Suaugęs gyvūnas sunkiau adaptuojasi naujuose namuose, bet reikia tik kantrybės ir meilės. Toks šuo neretai kelia mažiau rūpesčių negu jaunas – juk šuniuką užauginti, išauklėti irgi reikia daug pastangų.
Moralizuoti – beviltiška
Dabar „Penktos kojos“ globotiniai glaudžiasi Garliavoje, pramoniniame kvartale. Atvirame kieme būdose ir voljeruose laikomi šunys, katėms nėra sąlygų. Darbuotojai vidaus patalpų neturi. „Jei priimtume visus, kuriuos pas mus nori atvežti, būtų keturis kartus daugiau“, – teigia S. Štabokaitė.
Kokiems šunims teikiama pirmenybė? Jei šuo nevaldomai agresyvus, „Penktoje kojoje“ jam nėra vietos, nes darbuotojos negali rizikuoti savanorių sveikata. Palaukti turi ir žmonės, norintys atiduoti savo šunis, – pirmumas pasiklydusiems, rastiems gatvėje.
Veiklos pradžioje „Penktos kojos“ darbuotojos klausdavo žmonių, kodėl jie nori atsikratyti savo augintinių, dabar taip nebedaro, suprato, kad tai beviltiška, kaip ir moralizavimas dėl nehumaniško elgesio. „Dažniausiai išgirstame tuos pačius atsakymus: arba vaikas alergiškas, arba išvažiuoja į užsienį. Bet tai netiesa, patys žmonės išsiduoda, kad meluoja“, – pasakoja Sandra.
Atveda tėvas su vaiku šunelį, darbuotoja prašo palikti pavadėlį, bet jį pasiima. Kam pavadėlis, jei vaikas alergiškas ir šuns negali laikyti namie? Vaikas ima ir prasitaria: „Mes kitą šuniuką pirksim...“
Jei teisinasi, kad išvažiuoja, vėlgi keista, kad išvažiuoja rytoj, negali laukti nė dienos... Meluoja ir tada, kai sako, kad šunį rado gatvėje. Iš augintinio elgesio matyti, kaip jis reaguoja, kai jį palieka šeimininkas ir kai svetimas žmogus...
„Pikta, kai seną šunį atveža, nes žmogui gaila ir brangu užmigdyti. Ištarnavęs visą gyvenimą šuo nusipelnė ramios senatvės namuose, o ne numirti pririštas grandine prie būdos prieglaudoje“, – apgailestauja Sandra.
Laimingos istorijos
Prieglaudoje „Penkta koja“ nutinka nepaprastų istorijų. Iš Jurbarko komunalinio ūkio atvežė šunį – norėjo jį užmigdyti, esą piktas. Pasirodo, jis visiškai nebuvo agresyvus, išgyveno čia 8–9 mėnesius. Kartą vienas savanoris įsisodino jį į automobilį ir nuvažiavo į parduotuvę. Grįžęs prie automobilio pamatė žmogų, kuris įtikinėjo, kad tas šuo yra jo, pabėgo iš namų prieš penkerius metus.
„Iš pradžių nenorėjome patikėti, bet buvęs šeimininkas parodė keletą nuotraukų, kuriose tas šuo dar mažas prieš šešerius metus. Iš tiesų tos pačios baltos ir rudos kailio dėmės, tokio nesupainiosi su kitu. Niekas nesvarstė, kaip jis atsidūrė Jurbarke, džiaugėmės laiminga pabaiga“, – prisimena Sandra.
Kitas šuo Joris iš tiesų buvo nervingas, nes su juo negražiai elgėsi, skriaudė jo buvęs šeimininkas. Joris prieglaudoje gyveno dvejus trejus metus, kol pasiėmė globėjai, bet jie šunį grąžino. Praėjusį pavasarį atsirado nauji šeimininkai. Nuostabu, kad jie neišsigando garbingo Jorio amžiaus, jam jau 10–12 metų. Darbuotojai tikisi, kad šuo yra mylimas ir prižiūrimas.
„Penktos kojos“ paskyra „Facebooke“ labai aktyvi, kiekvieną dieną įdedama naujų skelbimų, sulaukiama daug skambučių. Norintieji šunį padovanoti įdeda jo nuotrauką. Šuniui geriau pagyventi šeimininko namuose, taip jis išvengia streso, kurį patiria patekęs į prieglaudą.
