Nesitikiu. Gyvenimas kartu su kultūriniais skirtumais panašus į mano kitus atradimus. Kažkada galvojau, kad būčiau itin laiminga gyvendama dideliame name su daug kitų tautybių žmonių. Gyvenau, buvau laiminga, bet ne visada.
Danijoje stebėjausi, kaip niekas niekada negeria alaus ne savaitgalį (nes geriantys savaitės dienomis yra alkoholikai, nepriklausomai nuo to, kiek geria, nepriklausomai nuo to, kad savaitgalį jie neišgeria nė trečdalio draugų danų bokalų).
Nyderlanduose mačiau, kaip „namiokai“ nuolat grįžta vedini svetimais dviračiais, kuriuos ką tik nusipirko miesto aikštėje už 10 eurų iš marihuanos rūkytojų. Dviračiai, jei likdavo neprirakinti trimis spynomis, per naktį vėl dingdavo, pardavėjui uždirbdami dar keletą svaigių suktinių.
Londone... Londone niekaip negalėjau patikėti, kad kažkas gali norėti valgyti dešreles pusryčiams. Patyrimai ne vienodai reikšmingi, bet vienodai įspūdingi duotuoju metu.
Taip ir su mišria santuoka – nei lengva, nei sunku, bet netikėtų iššūkių netrūksta. Kalėdų sutikimo prie Indijos vandenyno esant 35 C karščiui iššūkiu nepavadinčiau. Neįprasta, bet gana malonu. Vaikiška knygelė „Mano pirmoji gyvačių knyga“ nustebino. Kaip ir keliaujant po Pietų Afrikos Respubliką nuolat mašinoje „dėl viso pikto“ laikomas šautuvas. Kaip ir netikėta diskusija, kada mūsų berniukai turėtų pradėti mokytis šaudyti.
Rimtesnius skirtumus kol kas spręsti ėjosi gana sklandžiai. Dėl vaikų vardų sutarėme lengvai: išrinkome ir gražius, ir taip pat rašomus ir lietuvių, ir afrikanerių kalbomis. Tiesa, tokių radome tik du. Dėl kalbos namuose: aš su vaikais kalbu lietuviškai, mes visi kartu – angliškai. Variantas, kuris tik sunkės netolimoje ateityje, kai vaikai norės paprašyti daugiau nei valgyti ir miegoti.
Galvojant apie tai man šovė lyg ir puiki mintis: užrašysiu aš juos į lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Ir čia jau nebesutarėme: ar tikrai lietuvių kalba tokia svarbi, kad trejų metų vaikas ir aš pati turėtume tik po vieną laisvadienį per savaitę?
Vaizduotėje man tuoj pagrūmojo Jonas Basanavičius, priekaištingas akis įbedė knygnešiai, akis į dangų nuo siūlus sukančio ratelio pakėlė „Lietuviškos mokyklos“ skulptūros moteris. O kur dar kiti aušrininkai, varpininkai, gyvenimus Lietuvai aukoję JAV ikinepriklausomybiniai išeiviai. Prisiminiau ir kažkurį iš dabartinių premjerų sakant, kad „kokie tie emigrantų vaikai piliečiai (ar lietuviai, nepamenu), kad nė lietuvių kalbos nemoka.“
Žodžiu, užgriuvo mane visi, aš jų argumentus perdaviau vyrui. Bet mano vyro jie nepaveikė, ir jis kol kas teisus: vaikas per mažas, nė angliškai dar gerai nekalba. Ar lietuvių kalbos nauda abejotume, jei abu būtume lietuviai? Galbūt, pažįstu tokių abejojančių.
Turime ir sutartų svarbių kompromisų. Nors mano vyras atvirai pareiškė nesuprantantis ir nemėgstantis vegetariškų Kūčių, jas atsėdi ir paskui maloniai valgo „nugarinė“ ir „lašiniai“. O aš nepeikiu džiovintos antilopienos, nepaisant jos kvapo.
