Baimių yra begalės. Kai kurie bijo tamsos ir naktinių košmarų, kitiems paniką kelia vienatvė ar svetimi žmonės, treti nerimauja dėl ateities ar netikėtų permainų. Sąrašą galima tęsti be galo.
Nedidelėmis dozėmis baimė gali būti naudinga. Šioks toks nerimas prieš svarbius įvykius priverčia pasitempti, atidžiau pasiruošti. O natūrali skausmo ir mirties baimė sulaiko nuo neapgalvotų, pavojingų veiksmų.
Blogiau, kai šis jausmas tampa nuolatiniu palydovu. Neretai taip nutinka vaikystėje. Mažylių baimių sąrašą pailgina dar nepažįstami objektai, laki fantazija, stipriau išgyvenami įspūdžiai.
Dažnai tėvai tikisi, kad vaikas baimes išaugs. Tačiau taip gali ir nenutikti, o nenugalėtos baimės auga kartu su vaiku ir ateityje gali padaryti nemenką žalą.
Vaikai dažniausiai gan akivaizdžiai parodo savo baimes. Tačiau nerimas būna ir užslėptas. Tokiu atveju jis gali pasireikšti neklusnumu, pykčiu, miego sutrikimais, nuovargiu ir net pilvo skausmais.
Padidėjęs nerimas gali būti įgimtas, paveldėtas. Kaip teigia specialistai, nemaža dalis vaikų gimsta su tokiu temperamentu, didesniu jautrumu aplinkai. Tačiau padidinti vaiko jautrumą baimėms gali ir tam tikri auklėjimo įpročiai.
Pernelyg didelis tėvų rūpestingumas skatina vaiko nesavarankiškumą, o tai ilgainiui nuslopina jo imunitetą netikėtumams, stresinėms situacijoms, gebėjimą priimti sprendimus. Taip pat neigiamai gali paveikti pernelyg aukštas reiklumas ir kritiškumas, dėl kurio mažylis ilgainiui įsibaimina padaryti ką nors, kas bus nepalankiai priimta. Tokiu atveju vaikas gali imti vertinti save kritiškai, nuolat jausti įtampą dėl savo elgesio. Ypač, jei į jo baimes atsakoma juoku ar raginimu neišsigalvoti nebūtų dalykų.
Ikimokykliniame, ypač 5–6 metų amžiuje itin paveikia ir skaudūs išgyvenimai, netektys, nuolatinės problemos aplinkoje.
Vaikui augant keičiasi ir jo baimės. Neretai fantazijas pamažu pakeičia vis realesnių pavojų prisibijojimas. Tačiau tai nereiškia, kad viena ar kita baimė yra menkesnė. Reaguoti reikia net į pačias nereikšmingiausias.
Įveikti perdėtą nerimą ir baimes gali padėti šios srities specialistai, jų taikomos elgesio terapijos. Tačiau padėti mažyliams galima ir namų sąlygomis. Tuo labiau, kad tikrai ne visiems reikia specialisto pagalbos, o tėvų rūpestis yra puikiausia prevencinė priemonė užkirsti kelią rimtesnėms problemoms.
Mažiesiems tėvai yra pavyzdys, juos stebėdami jie nejučia formuoja savo elgesį. Jeigu tėvai ramiai reaguoja į iškilusius sunkumus, nepatogias situacijas, drąsiai, tačiau be streso ir riksmų priima sprendimus, vaikui sukuriamas įspūdis, kad viskas įveikiama ir bijoti nėra ko. O jei vaikas kažko išsigąsta, visuomet derėtų išsiaiškinti, kas ir kodėl jį taip paveikė ir pasistengti nuraminti.
Jei tai daiktas, gyvūnas ar gamtos reiškinys, tereikia suteikti jam daugiau žinių apie gąsdinantį objektą, paaiškinti jo naudą ar pateikti gerąsias puses. Čia labai padeda pasakos, knygos.
Pavyzdžiui, Levio Pinfoldo paveikslėlių knygoje „Juodas šuo“ (leidykla „Nieko rimto“) atskleidžiama, kad kartais tereikia atidžiau pažvelgti į bauginančius dalykus ir pasirodys, kad jie ne tik nebaisūs, bet net visai mieli. Šioje istorijoje šį žygdarbį atlieka pati jauniausia šeimos narė, kuri vienintelė neišsigąsta juodojo šuns ir su juo susidraugauja.
Baimes nugalintys ir sunkumus įveikiantys personažai tarsi dar vienas autoritetas patvirtina, jog viską galima įveikti. Žinoma, jautriems vaikams knygas reikia rinkti atidžiai, kad jos dar stipriau neįbaugintų. Vilniaus edukologijos universiteto dėstytoja, docentė Margarita Pileckaitė-Markovienė sako, jog mažyliai mėgsta baisuoklius, baubus ir panašius personažus, tačiau netoleruoja nelaimingų pabaigų. Į tai reikia atkreipti dėmesį renkantis, ką skaityti.
Vieną tokių knygų, atitinkančių terapinius reikalavimus, neseniai išleido leidykla „Nieko rimto“. Tai ispanų rašytojos Carmen Gil dešimties istorijų rinkinys „Narsuoliai irgi bijo“. Kadangi baimė yra fantazijos padarinys, tai ir įveikti ją lengviau fantazuojant.
Vaikai neretai bijo realių, kasdienių dalykų: šunų, įprastų vizitų pas stomatologą arba kad pasimes jų mylimas žaisliukas. Knygos istorijose veikia iliustratorės Annos Lauros Cantone sukurti vaikų personažai, išgyvenantys panašius neramumus. Kiekvienoje istorijoje pagrindinis personažas įveikia savo baimę ir tampa tikru narsuoliu. Padedant šioms įkvepiančioms istorijoms ir tėvų paaiškinimams vaikui kur kas lengviau atsikratyti jį kamuojančių jausmų.
Ne tik knygų turinys, bet ir pats skaitymo procesas padės vaikui atsipalaiduoti ir jis pasijus saugus. Patartina perskaičius istoriją pasikalbėti su vaiku, paklausti, kokias emocijas, jausmus jam sukėlė pasakojimas, pabandyti kartu sukurti kitokią jo baigtį, rasti daugiau būdų herojaus baimei nugalėti.
Svarbiausia nenumoti ranka į vaikų baimes, kalbėtis apie tai su mažaisiais ir pasirūpinti, kad jos būtų įveikiamos vos pasirodžiusios.
