Ar kalbėti apie nevaisingumą – drąsu? „Taip, tai taip pat drąsu, kaip Angelinai Jolie kalbėti apie krūtų, kurias teko šalinti dėl vėžio prevencijos, operaciją“, – teigė „Vaisingumo klinikos“ gydytoja A. Usonienė.
Ar romane atskleista patirtis – tikra? „Skaitydama romaną susitapatinau su pagrindine veikėja. Kai šeimos įsisuka į pagalbinio apvaisinimo procedūrų verpetą, jos nebesidalija savo išgyvenimais: juk niekas nesikalba apie detales, kiek kartų, kaip ir kas yra daroma, kokias procedūras turi ištverti, ką emociškai patiri... Tad skaitant romaną sugrįžo ir mano asmeniniai išgyvenimai, ir labiausia džiaugiuosi, kad mūsų šeima ir mūsų bendras tikslas su vyru buvo visiškai tvirti“, – mintimis dalijos L. Imbrasienė.
Kodėl reikėtų kalbėti apie nevaisingumą? „Lietuviai labai uždari, ypač jei susiduria su rimta problema, jie užsidaro savo kiaute. O tokio pobūdžio romanas gali padėti žmonėms atsiverti, nustoti bijoti aplinkos reakcijos, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus“, – nuoširdžiai patarė R. Kačinienė.
Ar tik mes, Lietuvoje, tokie konservatyvūs pagalbinių apvaisinimų atžvilgiu? – „Australijoje, pavyzdžiui, apie dirbtinį apvaisinimą kalbama panašiai kaip, tarkime, apie trumparegystę. Juk tai liga. O medicinos pažanga leidžia ją gydyti.
Apskritai dirbtinis apvaisinimas pirmąkart buvo atliktas Anglijoje 1978 m. Lietuvoje tai praktikuojama 14 metų, tačiau nėra atviro požiūrio, žmonės šnibždasi, o aš šiuo romanu kaip tik ir siekiau, kad žmonės nustotų šnibždėtis, o imtų bendrauti – kalbėtis apie tarpusavio santykius šeimoje, apie tokias problemas kaip nevaisingumas“, – atviravo knygos „Kiek kainuoja vaikai“ autorė.
Kokie išgyvenimai gali tykoti tų, kuriems prisireiks pagalbinio apvaisinimo, kam reikėtų pasirengti morališkai ir ką gali tekti paaukoti, galite sužinoti paskaitę romaną „Kiek kainuoja vaikai“. Juk niekada nežinai, kada mūsų šeimą ištiks panaši bėda, kuri, pasak „Vaisingumo asociacijos“ Valdybos pirmininkės Rūtos Vyšniauskaitės gali užtrukti ir ne keletą, o keliolika metų...
